Ingeborg Bachmann romanas „Malina“ apie intelektualią moters meilę

2010-02-20

Ingeborg BachmannŽmogžudystė ar savižudybė? Tai pagrindinė tema Ingeborg Bachmann romane „Malina“. Romano pavadinimas puikiai pasako, jog veiksmas ir kalba eis apie žmogų, vardu Malina, arba jo gyvenimą, su juo susijusius įvykius. Tačiau perskaičius visą romaną suprantama, kad jame aprašomas trijų žmonių – Malinos, „aš“  ir Ivano gyvenimas.  Beje, aprašomas gyvenimas yra ne tik išorinis, kurį mato aplinkiniai, o vidinis, kurį mato ir išgyvena tik pagrindinė romano veikėja – „aš“.

Taigi pabandysiu jums trumpai nupasakoti, kas rašoma šioje knygoje, kurią patarčiau perskaityti visiems.

Romanas „Malina“ lyg drama pradedama veikėjų, laiko ir vietos aprašymu. „Aš“ prisistatęs pasakotojas tik po keliolikos puslapių pasirodo esantis moteris. Ši „aš“ kankinama vidinių prieštaravimų, susidvejinimo, tamsių prisiminimų, liguisto jautrumo, baimės priepuolių, slegiama pasaulio blogio. Pirmame skyriuje ją užvaldo beribė, besąlygiška meilė vyrui, vardu Ivanas. Regis, ši meilė pajėgi pakeisti žmones, išnaikinti „aš“ galvoje juodas mintis. „Aš“ ima džiaugsmingai ir viltingai (be ironijos) žiūrėti į pasaulį ir ryžtasi parašyti „gražią knygą“. Pamažu romane ima aiškėti utopinis fragmentas, kad Malina, su kuriuo „aš“ gyvena viename bute, nėra realus žmogus ar asmuo, veikiau tai antroji jos asmenybės pusė – jos antipodas, antrininkas, jos alter ego, vyriškoji dalis, atstovaujanti protui, racionalumui, išorinio pasaulio normoms.

Autorė puikiai atskleidžia asmenybės susidvejinimo temą, perteikia gilius psichologinius išgyvenimus. Romane randame įdomių pamokymų.

Bendravimas užima svarbią vietą „aš“ vertybių sistemoje. Jis būdingas  ne tik „aš“, bet ir visiems kitiems romano „Malina“ personažams. „Aš“ santykiai su Ivanu yra kai kas nepaprasto, ypatingo. Tai patys gražiausi jos gyvenimo epizodai. Romano moterį buvimas su Ivanu daro laimingą. Valandos, kai jie būna kartu, pačios gražiausios. „Aš“ mano, kad Ivanas – širdies išrinktasis, mylimasis, neabejotinai jai skirtas vyras. Jos meilė jam beribė ir besąlygiška. Moteris iki paskutinės romano akimirkos myli, gėrisi, džiaugiasi ir tiesiog gyvena Ivanu. Netgi paskutiniuose romano sakiniuose, kai egzistencinės baigties gyvenimo akimirkomis šaukiasi jo, išduoda nesibaigiančią meilę šiam vyrui. Jai tiesiog gera jį mylėti. Sentimentalios moters mylinti širdis – tiltas tarp žmogiškojo ir dvasinio patyrimo. Ji myli ir gyvena tik kitu žmogumi, šiuo atveju – Ivanu. „Aš“, kaip ir dauguma asmenybių, savo meilę Ivanui apibūdina kaip Biblijoje traktuojamu aprašymu: „Mylėk artimą, kaip patį save…“ taip „STIPRIAI. Per stipriai.“ Ji mylės  Ivaną „kaip savo artimą, kaip“ save (psl. 224).

Kita dominuojanti figūra, be moters „aš“, romane yra vyras, vardu Malina. Malina turi didžiausią įtaką ne tik mano nagrinėjamam meilės trikampiui, bet ir visai romano eigai. Jis – „aš“ kambariokas, „iš išvaizdos nenusakomo amžiaus, šiandien sukakęs keturiasdešimt metų […] A lygio valdininkas, karininkas“ (psl.5),  „jaunas, labai talentingas ir garsus“ (psl.11) vyras. „Aš“ meilės jausmą Malinai stengiasi įsprausti į savo kūrybą, pasitelkdama savas teorijas, praktikas, bet jai nepavyksta. Ji, mano manymu, tik žudo meilės Malinai fantomą, iliuziją. Ji Malinoje gyvena ir miršta. Šis vyras lemia meilės trikampio baigtį.

„Aš“ per visą romaną ieško atsakymo į savo būties klausimus – kas ji tokia esanti. Moteriškajai romano veikėjai reikia daug išgyventi, kad suprastų, kas ji iš tiesų, kokią vietą užimanti pasaulyje, koks jos gyvenimo tikslas. Gyventi ją skatina du vyrai. Iš pradžių Ivanas, vėliau – Malina. Tačiau labai dažnai jos pasąmonėje iškyla mirties dilema. Moteris kaip V. Šekspyro Hamletas savęs tarsi klausia: „būti ar nebūti“. Gyventi ar egzistuoti, o gal lengviausia – numirti? Moterį kankina mintys apie mirtį. Ji kalba apie savižudybę, apie savo egzistencijos baigtį, nes nori nuslopinti nepakeliamą emocinį jausmą, pirmojo mylimo vyro – Ivano – netektį.  Tai dvasinė liga, traktuojama kaip depresija. Ji rodo, kaip moteris išgyvena dėl mylimojo abejingumo. Netekusi Ivano ji jaučiasi blogai, nuolat pavargusi, nuolat apimta įtampos. Nepalengvėja net pailsėjus ir vartojant medikamentus, turinčius psichotropinių medžiagų. „Aš“ dažnai tyrinėja savo išvaizdą, išorę. Tai būdinga šizofrenijai – veidrodžio simptomui. Sutrikęs suvokimas, gyvenimas svajonėmis, kai neskiriama, kur tiesa, o kur ne, taip pat priskiriama šizofrenijai. Pavyzdžiui, „aš“ įžvelgia įtrūkį sienoje, save laiko vienu diverguojančiu pasauliu su Malina, bet gyvena Ivane, jaučiasi įskaudinta, nuolat galvoja apie savižudybę. Kitas šizofrenijos požymis – didelė „aš“  nuotaikų kaita: čia ji džiaugiasi, čia liūdi. Rečiau šios moters nuotaika tampa liguistai pakili. Čia tuo atveju, kai ji būna su Ivanu, kai jis jai skambina arba turi paskambinti, ji žino, kad tai Ivanas. Taip pat ji jaučiasi pakylėta, saugi ir mylima su savo utopijos padariniu – Malina. Tariama ligonė ne visada nuosekliai mąsto, susieja nesuderinamus dalykus, pameta mintį. Tai nežymus požymis į šią psichinę ligą. Kitaip sakant, asmenybė yra pasyvaus mąstymo, dažnai nenuosekliai dėsto savąsias mintis. „Aš“ turi daug ką pasakyti, bet mažai pasako. Josios emocijos tampa neadekvačios, nepastovios, neapibrėžtos. Vienu momentu ji liūdi, kitu yra laiminga. Ją apima ambivalencija – prieštaringi jausmai: čia ji myli Ivaną, čia nebenori apie jį kalbėti, čia Malinoje mato žmogų globėją, čia žudiką ir jo nekenčia. „Aš“ pamažu darosi viskam abejinga, jos valia susilpnėja, ji užsidaro vienatvėje (nenoras bendrauti su kaimyne). Jai būdingi valios sutrikimai, tokie kaip hipobulija – susilpnėjusi valinga veikla. „Aš“ nesidomi niekuo, išskyrus kūrybą. Taip pat jai būdinga abulija – valios išnykimas, nes kaip Malina liepė, taip dažniausiai ji ir darė, išskyrus atvejį, kai Malina liepė nužudyti Ivaną. Moters neaplenkia vienatvė. Ji vangi, apatiška, pasyvi, jai būdinga iniciatyvos stoka, dažnai aplanko chaotiškos mintys.

„Aš“ nebegali prisiversti daug ko dirbti, viskam, ką ji daro, reikia valios pastangų. Sumažėja šios moters energija, ji vis labiau tampa pasyviu individu. Galima teigti, kad galbūt nebuvo jokios moters „aš“ Malinoje, tai buvo tik Malinos utopija. Traktuojant bet kokiu atveju šį asmenybės susidvejinimą, šį vyro virtimą į moterį, ar analogiškai „aš“ į Maliną, galima konstatuoti polinkį į transseksualumą. Kitu atveju galime drąsiai teigti, jog čia suvokiamas kompromisinis asmenybių sprendimas. Kažkuri iš personų nori turėti kitos lyties kūną, netgi kito individo racionalų protą ir būti heteroseksuali. Šiuo atveju – „aš“ meilė Ivanui.

Analizės mintį, kad galbūt moters „aš“ nebuvo, paaštrina romano kulminacija. Klausimas, kodėl būtent Ingeborgos Bachmann romano moteriškoji pusė pranyksta „sienos įtrūkyje“, taip ir liko neatsakytas. Mano nuomone, tai giliai filosofinis klausimas, kurį kiekvienas traktuotų dvejopai. Pirmuoju atveju „aš“ užvaldė josios utopija – Malina ir ji „savo kūną“ užleidžia šiai iliuzijai. Antruoju Malina turi polinkį į transseksualumą, save tapatindamas su moterimi ir rengdamasis moteriškai. Taip pat galima teigti, jog moteris „aš“, besitapatindama su Malina, turi hermafrodito savybių. Konstatuoju faktą, juk romane aiškinama, jog Malina ir yra „aš“, o „aš“ yra Malina.  Iš tokio Ingeborg Bachmann sumanymo spėju, jog pagrindinė romano herojė galėjo turėti dvi lytis vienu metu. Tačiau knygoje konkrečiai nenusakoma, koks buvo „aš“ ir Malinos susidvejinimas. Iš šio asmenybės susidvejinimo simptomų galėčiau iškelti vieną labai svarbią mintį. Asmenybės susidvejinime virsmas kitu lyties atstovu, psichologų duomenimis, neįmanomas. Pagrindinės romano personos lyties tapatumo sutrikimas, pasireiškiantis noru gyventi kaip priešingos lyties asmeniui ir būti juo laikomam, taip pat diskomfortas dėl savo anatominės lyties – galimas transseksualumas. Šis lyties tapatumo neatitikimas asmeniui dažnai sukelia dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus ir taip trikdo individo gyvenimą. Šiuo atveju transseksualumas nėra psichinė liga, kaip mano minėta šizofrenija. Manau, galima traktuoti ir tokį faktą, kad romano moters smegenyse nuo pat gimimo yra pakitimų. Šiuo atveju moteriškajame kūne – Malinos smegenys. „Aš“ yra šizoidinė asmenybė. Tai moteris, įsigilinusi įsave, savo vidinius išgyvenimus. Bendraudama su kitais ji jaučiasi nejaukiai. Kontaktai apsiriboja siauru dviejų vyrų, Ivano ir Malinos, ratu. Ji bendrauja tik su šiais vyrais ir Ivano vaikais.

Ingeborga Bachmann puikiai atskleidė intelektualios moters meilę. „Aš“ rūpinasi giliausiais savo širdies poreikiais, troškimais, skirtingai išsakydama emocinį širdžių ryšį su kiekvienu stipriosios lyties atstovu. Ši emocija – tikra, besąlygiška, reali. Juk mylint rūpinamasi kitu žmogumi – mylimuoju. Meilė reikalauja psichologinio palaikymo, dėmesio, kitų pritarimo ir supratimo. Toks požiūris – ne išimtis ir romano autorei, traktuojančiai, kad meilė žmogui – pagarba.

Komentarų: 3

  • Vida 2010-02-23 at 14:18

    Tai ir nesupratau, kokia kalba ši knyga? Iš viršelio lyg ir ne lietuvių.

  • Danny 2010-02-23 at 16:34

    yra ir lietuvių kalba išleista ši knyga, ją galima rasti mūsų bibliotekoje. Autorė Ingeborg Bachmann „Malina“. Kiek pamenu aš šią knygą buvau berods iš saugyklos pasiėmęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

18 + 2 =

*