Ši knyga išleista jau senokai – 2001 m. Per tą laiką skaičiau ją kokius dešimt kartų, ir manau skaitysiu dar:). Ir visai ne todėl, kad ji būtų didžiai giliamintiška ar labai pamokanti. Tiesiog tos knygos skaitymas man visada pakelia nuotaiką. Autoriaus rašymo stilius iš tiesų ypatingas. Bent jau man, kuriai stilius apskritai yra labai svarbus literatūrinio kūrinio momentas, nieko panašaus skaityti neteko. Jo pasakojamos istorijos yra graudžiai lyriškos ir kartu iki ašarų juokingos, įgaunančios vos ne anekdotinę formą. Gal ne tiek pačios istorijos, kiek jų pasakojimo būdas – šiek tiek filosofiškas, labai ironiškas, šmaikštus ir elegantiškas. Drįstu pateikti čia gana ilgą citatą — vieną iš savo mėgstamiausių ;):
„— Taip, mano mažasis Kohoutekai, kai užaugsi tavęs lauks veterinarijos meno paslaptys, — sakydavo Kohoutekui jo tėvas. — Tai geras ir kilnus užsiėmimas, tu gelbėsi gyvulius ir padėsi žmonėms. Gerai uždirbsi. Tačiau atmink, — Kohouteko tėvas įspėjamai pakeldavo į viršų pirštą,— kad tavęs laukia antžmogiškos pastangos nežmoniškomis sąlygomis.
Šis posakis buvo vienas iš dažniausiai sakomų ir iš kartos į kartą perduodamų posakių Kohoutekų šeimoje. Galbūt prosenelis, mėsininkas Emilianas Kohoutekas, šiuo posakiu nepiktnaudžiavo, tačiau neabejotinai jį žinojo. Tuo tarpu jo sūnus, Ponas viršininkas, Kohouteko senelis, ne tik žinojo šį posakį, bet ir išspausdavo iš jo viską, kas įmanoma.
Kohoutekos senelis taip dažnai versdavo Kohouteko tėvą nežmoniškomis sąlygomis antžmogiškai stengtis, jog ilgainiui įskiepijo šiam įsitikinimą, kad visos kitos pastangos, išskyrus antžmogiškas nežmoniškomis sąlygomis, neturi prasmės. Dėl to kiekvienas darbas, kurio imdavosi Kohouteko tėvas, turėjo žmogiškumo praradimui artimą išsigimėliškumo elementą.
Jei senasis Kohoutekas pradėdavo, pavyzdžiui, dažyti namą, būdavo aišku, kad neatsikvėps, kol nebaigs… Prasidėdavo didžiosios antžmogiškų pastangų nežmoniškomis sąlygomis apeigos. Nelyginant koks Mozė nuo Sinajaus kalno senasis Kohoutekas nenulipdavo nuo dažymo kopėčių keletą dienų paeiliui… Maistą valgydavo nenusileisdamas iš aukštybių, į kurias pakilo… Mat valgymas pačiame dažymo kopėčių viršuje dar buvo nukreiptas ir prieš motiną, kuri gamindama, nešdama ir nuolatiniais prašymais įtikinėdama valgyti sužmogindavo antžmogiškas jo pastangas nežmoniškomis sąlygomis, ergo paversdavo tas pastangas dalinėmis, išoriškomis ir net beprasmiškomis…“
Jeigu įvertinote puikų stilių ir rafinuotą humorą, tai ši knyga jums:)
Sudomino, reiks perskaityti 🙂
Jau perskaityta. Tikrai gera! Pamenu, panašaus rašymo stiliaus knygą esu skaičiusi dar mokyklos laikais, tik niekaip neatrenku nei pavadinimo, nei rašytojo. Galvojau, kad V. Petkevičiaus, bet nieko panašaus jo kūrinių sąraše nerandu 🙁 Lietuvių autoriaus apsakymų rinkinukas. Komiškos istorijos: kaip girta melžėja karvių atsiprašė jų nepamelšianti ar nepašersianti: „atleiskit, gyvulėliai, negaliu”. Kaip kaimo bufetininkė susipainiojusi patiekė „kavą” kavinuke su povais (kuris visada būdavo nešamas garbiems ponams, tik pripiltas konjako) ir kokias metamorfozes patyrė „kavos” išgėrę kaimiečiai, ir t.t. Ne viskas ten apie gėrimą, nors dabar iš atminties tik tokie pavyzdžiai išplaukia 🙂
Taigi, radau tą knygą. V. Misevičiaus „Linksmieji Pamažupiai”. Ne Petkevičiau. Tikrai vertas dėmesio feljetonų rinkinukas.
Mane sužavėjo autoriaus stiliukas, bet ilgainiui pabodo, pritrūko veiksmo. Vis dėlto perskaičiau ir mažiau nekantriems nei aš tikrai rekomenduoju:-)
nuostabi knyga, nors man daug labiau patiko ir emocine prasme didesnį įspūdį paliko šio rašytojo romanas „Stiprusis angelas”.