Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga „Mabre viešbutis“, praėjusiais metais pasirodžiusi – skaidrūs lyg ašara poetės gyvenimo fragmentai. Toks atsidūsėjimas, kalbantis apie gyvenimą, kuris visa, kas vyksta, paženklintas vaikystės šviesa, namų šviesa, sutiktų žmonių šviesa. Labai tyli knyga, bet nepamirštama.

Citata, kurią tuoj perskaitysit, prasideda knyga. Tai lyg viso J. Vaičiūnaitės kalbėjimo moto: „Tarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. Lietuvos telefonų abonentų sąrašas 1940 metams. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras… Taip tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau…  Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.“