Jodi Picoult „Nykstantys pavidalai“

2010-11-20

Neseniai perskaičiau dar vieną nuostabią Jodi Picoult knygą „Nykstantys pavidalai“. Aš,  kaip ir dauguma mano draugų, užsikrėčiau prasmingais šios autorės veikalais. „Nykstantys pavidalai“ – dar vienas kūrinys nagrinėjantis sudėtingas gyvenimiškas temas, šįsyk – alkoholizmą, pagrobimą, gyvenimą kalėjime, vaiko išnaudojimą.

Didžiausias rašytojos talentas yra sugebėjimas apimti daug sudėtingų temų, pateikti vertingų įžvalgų, tačiau kartu neužmiršti siužeto linijos, kuri dažniausiai prikausto skaitytojų dėmesį.

Kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra apie Deliją Hopkins, kuri gyvena su tėvu Endriu, dukra Sofi, pėdseke kale Greta ir sužadėtiniu Eriku, dirbančiu advokatu. Erikas neseniai buvo tikras alkoholikas, bet sugebėjo atsitiesi. Delija su kalaite Greta leidžia laiką ieškodamos dingusių žmonių ir stengdamosi juos vėl sutaikinti. Ir štai vieną dieną ramybę sudrumsčia policininkų reidas, per kurį suimamas Delijos tėvas Endriu. Jis apkaltinamas, kad kadaise pagrobė dukrą iš Elizės, tikrosios Delijos mamos. Delija yra priverčiama permąstyti daugybę pamatinių dalykų savo gyvenime ir išsiaiškinti tiesą dėl pagrobimo. Endriu tenka sunkūs išbandymai kalėjime, o Erikas, kaip Endriu advokatas, privalo surasti būdą laimėti teismo bylą, nesužlugdydamas jo santykių su dukra ir nepradėdamas vėl girtuokliauti dėl per didelio streso.

Kaip ir kitose Jodi Picoult knygose, taip ir „Nykstančiuose pavidaluose“ parinkti puikūs ir įtikimi personažai. Skaitant šią knygą galima pajusti, kaip veikėjai kvėpuoja, užuosti jų kvapą. Autorė puikiai iliustruoja santykių ir šeimos trapumą, kas būdinga kiekvienai šeimai. Asmeniškai mano mėgstamiausias personažas buvo Erikas. Jo nepaprasta kova su alkoholiu, yda, kurią jis paveldėjo iš savo motinos, verta pagyrimų ir vietomis prikausto dėmesį labiau nei pagrindinė siužeto linija. Nemažai jaudulio suteikia ir Endriu naujas gyvenimas kalėjime, kur jis stengiasi tapti gaujos nariu.

Šįsyk knygos autorė nepagailėjo daugiau šalutinių personažų, kurie savo prisiminimais pagyvina ir išjudina kūrinio istoriją. Dialogai tarp personažų parašyti meistriškai, realiai, nors neretai ir slegiančiai, liūdnai. Jodi Picoult apšvietė veikėjus iš įvairių požiūrio kampų. Vienas geriausių pokalbių vyko teismo salėje tarp Eriko ir Delijos, kai Delija atskleidė Eriko polinkį į alkoholizmą. Kita puiki scena vyko, kai Eliza susitiko su Endriu po dvidešimt aštuonerių metų.

Nors veikėjai įtikimi, kai kurie jų kvailoki, net nereikalingi, pvz., Fizas, kuris pasirodė per daug dramatiškas ir visiškai nesusijęs su pagrindine siužeto linija. Kai kurie jo pasakyti žodžiai yra tiesiog juokingi, pvz. „Nemanau, kad kas nors yra miręs dėl meilės atsako, bet manau, kad būsiu pirmasis.“ Veiksmas galėjo rutuliotis sklandžiai, jeigu daugiau dėmesio būtų buvę skiriama pagrindinei siužeto linijai.

Nepaisant kai kurių nesklandumų, manau, kad kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra puikus „skaitalas“, daugiausia dėl to, kad lengva susitapatinti su personažais, atpažinti juose save. Knygą vertinu keturiais iš penkių balų ir rekomenduoju daugumai žmonių.

Delija Hopkins gyvena ramiai ir laimingai. Užaugusi su našliu tėvu, dabar pati turi dukterį, gražuolį sužadėtinį ir pėdsekę kalę, kurios padedama ieško dingusių žmonių. Tačiau vieną dieną į jos namų duris pasibeldžia policininkas ir atskleidžia paslaptį, kuri apverčia aukštyn kojomis įprastą gyvenimą.

Vestuvėms besiruošiančią Deliją staiga užgriūva praeities įvykiai, apie kuriuos ji nieko nežinojo. Apstulbusi ir visiškai sumišusi, Delija stengiasi išsiaiškinti tiesą, nors taip elgdamasi kelia pavojų ir savo, ir žmonių, kuriuos myli, gyvenimams…

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

seven − 6 =

*