Istoriją pasakoja veidrodžiai. Apie merginą, slaugančią seną moterį. Ir šios istoriją, kai ji pati slaugė tris senutes – norinčias gyventi, kuriančias iliuzijas, bet kenčiančias: nuo ligų, senatvės, negalėjimo… Mirtys … Eutanazija ar nužudymas? Galop – aiškus nužudymas. Dėl ko? Laikraščiuose pateikta versija atrodo gana logiška. Skaitytojas ja nepatikės. Nes jis žino istoriją, kurią pasakojo veidrodžiai.
Kaip rašoma knygos pristatyme, literatūros kritikai apie autorę sako: Jeigu E. A. Po būtų turėjęs dukterį, ji būtų turėjusi dukterį ir ši taip pat būtų turėjusi dukterį, būtų nesunku suprasti, iš kur kilusi rašytoja.
Praėjo dar kiek laiko po to, kai perskaičiau šią knygą, ir ėmiau suvokti, kad ji man patinka vis labiau ir labiau. Tiesą sakant, skaityti ėmiau todėl, kad buvau skaičiusi šios autorės knygą „Sesė“ – labai patiko autorės pasakojimo maniera, stilius, tik nepasakyčiau, kad turinys – knyga iš ties ne iš saldžiųjų, skaniųjų:-)
Puiki knyga