„Knygos skirtos mirusiems, gyvuosius reikia mylėti“ – viename interviu sakė Raimundas Katilius, smuiko lietuviškasis genijus. Ir deja, knyga, pasirodžiusi prieš metus „Raimundas Katilius: kulminacija tęsiasi“ – nusilenkimas Išėjusiajam. Gera knyga, nors ir liūdna. Pačius šviesiausius, pačius nuoširdžiausius ir teisingiausius žodžius dažniausiai mes surandam, kai žmogaus nebelieka.

Prisiminimai. Pokalbiai. R. Katiliaus koncertų kompaktinė plokštelė – viskas telpa į solidų leidinį. Atsiveria didelio talento ir garbingo, kilnaus žmogaus gyvenimas, pilnas įtampų, neteisybių… Nežmoniškas reiklumas sau, nežmoniškas darbštumas, atsakomybė, didžiuliai įsipareigojimai R. Katilių lydėjo visą gyvenimą. O kartu – begalinis švarumas, tikrumas, grožis, gėris gyvenęs šitame žmoguje traukė, viliojo, imponavo.

Paimti tą R. Katiliui, po mirties skirtą prisiminimų knygą, verta. Bent knyga prisilietimas prie tos kilnios asmenybės – didelė dovana.

Norėtųsi baigti smuikininko R. Katiliaus žodžiais: „Yra žmonių, kurie nori turėti visą saulę, visą orą, visą gamtą, ir jiems atrodo, kad be jų niekas negali egzistuoti… manau, visiems užteks vietos po saule. Aš nepraktikuoju į pyktį atsakyti pykčiu, bet praktikuoju į melą atsakyti tiesą“