Knyga sudaryta tarsi iš dviejų tarpusavyje susipynusių istorijų. Visų pirma tai pasakojimas apie samių kilmės merginą Agnetą, atvykusią į į Japoniją mokytis dizaino. Čia ji pamilsta Danjirą, kurio motinos name nuomoja kambarį ir kuris teatre vaidina moterų vaidmenis (beje, knygoje daug pasakojama apie kabukio teatro tradicijas, o tai, patikėkite, labai įdomu ir egzotiška). Sakytume, eilinė meilės istorija, tačiau… Pasakojimas rutuliojasi taip, kad perkelia mus į ankstesnius laikus – Danjiro šeimos išgyvenimus ankstesniais amžiais ir II pasaulinio karo metais. Dangiro prosenelės – samurajų palikuonės – dvasia persekioja jo šeimą, versdama laikytis samurajų tradicijų. Agnesė gi pati yra samių šamanės dukraitė ir jai daugelis keistų dalykų, kurie paprastą žmogų išvestų iš pusiausvyros ir netgi priverstų suabejoti savo sveiku protu, yra savotiškai suprantami, nors ir gerokai bauginantys. Dar daugiau – Agnesė suvokia, kad greičiausiai tik ji viena gali pasipriešinti blogiui, kurį skleidžia jos mylimojo giminaitės šmėkla. Nes vaikystės vasaros, praleistos pas močiutę, jos pasakojimai apie samių tradicijas, dievus ir tikėjimą jai davė daugiau, negu ji tuo metu suvokė ir galėjo įvertinti. Be to ji turi nuskendusį brolį Henriką, kurio paveikslas ją nuolatos lydi,  kurio balsą ji nuolat girdi ir kuris visada ją sergsti nuo pavojų…

Knyga  nė iš tolo neprimena tų siaubo serialų, kur numirėliai keliasi iš kapų, norėdami atkeršyti gyviesiems. Tai greičiau teigimas ar įrodymas, kad visi mes – japonai, samiai, lietuviai, bet kuri kita tauta –  esame Žemės vaikai, visų mūsų protėvių tikėjimai turi tiek daug panašumų, kad jų yra nepalyginamai daugiau nei skirtumų…

Tad jei ką sudominau, paskaitykite. Labai tikiuosi, kad Jums patiks 🙂