Įvairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta stiklas ir lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos, nutraukiamos sutartys, trupa bulvių traškučiai. Monotoniją ardo kavos pertraukėlės, pietų pertrauka. Galima sutraukyti grandines, sudrumsti tylą.

Tai jau devintoji Jodi Picoult knyga, išleista lietuvių kalba. Pagrindinė romanų tema – šeimos drama. Autorė drąsiai neria į giliausius šeimos užkaborius, atskleidžia tamsiausias šeimos tragedijas, kurių apstu kiekvienoje šeimoje. Ši knyga apie šeimos dramą, kaip vienas sprendimas gali sukelti kortų namelio griūtį: santykių atšalimas, pasipriešinimas, skyrybų grėsmė, visuomenės pasmerkimas, paauglio maištas ir kt. problemas.

Po ilgesnės pertraukos, t.y. sąmoningai neskaičiau vis banalėjančios J. Picoult kūrybos, kuri buvo leista Lietuvoje, padariau išimtį šiai knygai. Gal dėl to, kad medicinos tema – knygos ašis priminė jau kone kultine tapusią knygą „Mano sesers globėjas“. Iš esmės džiaugiuosi, kad buvo proga išsamiau susipažinti su reta trapių kaulų liga – nebaigtine osteogeneze, ir kaip su ja sekasi gyventi.

Tačiau parašysiu atvirai – knyga nepaliko didelio įspūdžio taip, kad sakyčiau: pirmyn, imkit, griebkit, nepraleiskit progos. Kodėl? Visų pirma – tai absoliutus  „Mano sesers globėjas“ klonas, jei kam teko ją skaityti, tai supras. Net gi siužeto linija ir veikėjai kone identiški: kovojanti motina, byla, susiskaldę šeimos nariai su savomis problemomis, advokatai ir viskas koncentruota iki bylos nagrinėjimo. Visų antra – vargino medicininė tema. Jos tiek daug, nepamenu kiek daug to buvo ankstesnėje istorijoje, bet šioje knygoje nuolatinis buvimas/priminimas/smulkmenos detalės vargino. Su mintimi „tas jau buvo, na kiek gi galima apie tą patį per tą patį“. Tad jei susidomėsite, nusiteikite tam, kad teks „kankintis“. O gal jums ir nebus tai kančia, kam patinka medicininės sąvokos

Šiame kūrinyje šeima atskleidžiama ir nagrinėjama naudojant tragedijos prizmę – jauniausioji dukra Vilou gimsta neįgali. Jau vien nėštumo laikotarpiu motinos įsčiose jai lūžta septyni kaulai, dar keturi subyra Cezario pjūvio metu ir dar keletas iškart po gimimo gaivinant. Ligos pavadinimas – nebaigtinė osteogenezė, knygoje puikiausiai trumpinama kaip NO, žmogiškiau – trapių kaulų liga.

Štai tokiame liūdname fone ir vystosi šeimos gyvenimas, kurią sudaro serganti mergaitė Vilou, jos vyresnioji sesuo Amelija, mama Šarloė ir tėtis Šonas. Kūrinyje smulkiai ir išsamiai atskleidžiami itin skausmingi dalykai: mamos vardan sergančio vaiko paaukotas gyvenimas, santykiai su vyru, likusi šeima. Sesers neviltis, suvokiant, jog ji niekam nereikalinga ir nesvarbi – nematoma, jos susirgimas.

Knyga labai įtikima trimis aspektais: medicininiu, teisiniu ir jausminiu. Medicininiu – autorė pateikia išsamią informaciją apie ligą, jos formas, pasekmes, gydymo metodus ir kitas specifines žinias. Teisiniu – didelę dalį knygos užima teismo proceso aprašymas, bylos nagrinėjimas ir pan. Jausminiu – autorė labai įsigilinusi į šeimos išgyvenimus, tarpusavio santykius.

Skaitytojų netgi laukia keletas malonių siurprizų – knygoje pateikiami profesionalūs desertų receptai, kaip paralelė duodanti toną kitam skyriui. Receptas čia – meninės išraiškos priemonė.

Ar knyga įdomi? Taip.  Ar įtraukianti? Taip. Ar verta ją paskaityti? Tuo atveju, jei daugiau neturite ką veikti arba esate užkietėjęs šio žanro gerbėjas. Vis gi, tai penki su puse šimto puslapių išgyvenimų, kurie jokių didelių tiesų neatskleidžia, tačiau duoda peno pamąstyti.