Tai garsios lenkų žurnalistės ir rašytojos romanas apie skaudų išbandymą respektabiliai šeimai — neįgalų vaiką. Lėliukas, mongoliukas, muminukas, Dievo vaikas —   tai vis vaikų, turinčių Dauno sindromą, apibūdinimai… Skaitydami apie tėvus, auginančius tokius „lėliukus“, mes susiduriame su didžiule neviltim ir meile, arba su susvetimėjimu, slogia psichologine atmosfera šeimoje.

Bet ši knyga mane patraukė ir sužavėjo (jeigu toks žodis šioje situacijoje apskritai tinka) būtent tuo, kad dėmesys čia nukrypsta ir į paties vaiko išgyvenimus. Į tai, kad mergaitės viduje, į kurį niekas negali pažvelgti, glūdi esybė su savo jausmais ir mintimis, savo pasauliu ir savo kalba — galbūt Dievo kalba… Be galo jautriai autorė kuria paveikslą „ėliukės“, kuri išoriškai būdama negrabi, stora „pabaisa“, su nuolat iš burnos bėgančiomis seilėmis, viduje yra jautri, nuovoki būtybė, kuri suvokia žymiai daugiau negu gali išreikšti, nes „žodžiai, taip sunkiai išsprūsdavę jai iš lūpų, deformuoti, kimūs, nutrūkstantys per vidurį, dažniausiai vienskiemeniai, galvoje dėliodavosi sklandžiai nors ir lėtai“.

Štai tik keletas „lėliukės“ charakteristikų:

Kai kurie filmukai Myškai (toks buvo mergaitės mažybinis vardas)  keldavo siaubą kaip tik tada, kai turėdavo būti linksma: „Kai šuo Plutas mašina pervažiuodavo mažą katinėlį, kuris susiplodavo tarsi kilimėlis, Myška imdavo rėkti, ir jau nebegelbėdavo vaizdas, kaip žvėrelis po kelių sekundžių pasikelia, nusipurto dulkes ir pavirsta Katinu, Kuriam Nieko Neatsitiko. Animacinio filmo gyvūnėlis vėl linksmai lakstydavo, bet Myška toliau rėkdavo  ir negalėdavo sustoti“.

Mergaitė dievino šokį, nes šokis jai buvo „gražiausia, ką ji galėjo pamatyti ranka pasiekiamame pasaulyje“. Deja, „beviltiško, sunkaus strykčiojimo, nevikrių rankų mostų ir nerangių kojų slidinėjimo“ suaugusieji niekaip negalėjo susieti su šokiu. „Visada būsiu sunki“, — kalbėjo Myška sau ir svajojo apie tą akimirką, kai bus tokia pat lengva kaip mergaitė iš gretimo namo, kurią ji matydavo važinėjant dviračiu, riedlente ar riedučiais“. Ji tikėjo, kad nors dabar šoka tik viduje, kada nors iš tikrųjų šoks…

Myška mėgo muziką — ir tą , kuri kartais atsklisdavo iš tėvelio kambario, ir tą, kurią girdėdavo per radiją ir televizorių. Kartą tėtis nustebo nepakenčiamame Myškos murmesyje staiga išgirdęs pažįstamą melodiją: „Juk tai Mahleris, — tuojau pat atpažino jis, sukrėstas savo atradimo. — Ji niūniuoja melodiją iš simfonijos, kurios dažnai klausausi! Ji girdi ją tik pro mano kambario duris, bet įsiminė…!“.

Nenutraukdama pagrindinio pasakojimo siūlo, autorė knygą pamažu verčia alegorija, paremta Biblija. Čia  Myška susiduria  su Balsu (Dievu?), Sodu, Žalčiu… Vis labiau atsiskleidžia mergaitės mintys, pojūčiai, jausmai, ir visame tame yra kur kas daugiau išminties, šilumos,  tikrumo, nuoširdumo negu rastume pas daugelį iš mūsų — „normalių“ žmonių.

O  tada visaip kitaip nuskamba toje pačioje knygoje rasti popiežiaus  Jono Pauliaus II žodžiai: „… Neįgalus asmuo — tai Dievo didybės ir galybės atspindys“.

Paskaitykite…