Knygoje pirmuoju asmeniu pasakojama apie netradicinės orientacijos žmogaus — rašytojo Viljamo Aboto gyvenimą. Kartu vaizduojama ir daugybė jo gyvenimo pakeleivių, sunkiai atitinkančių visuomenės nustatytus stereotipus. Kūrinys gali lengvai  šokiruoti ar bent jau pasirodyti gana keistas, nes apie kitos orientacijos žmones mes ne tik nepratę skaityti, bet daugelis gal nelabai su jais ir susidūrę. Tarsi taip, tokių yra, bet jie kažkur toli ir mūsų tai nejaudina. Arba atvirkščiai — jaudina… Gąsdina, erzina, ar kaip kitaip žeidžia mūsų jausmus, pasaulėjautą, moralės nuostatas…

Visgi geras romanas todėl ir yra geras romanas, kad bando priversti mus galvoti… Šiuo atveju bent jau pagalvoti, o kaip jaučiasi ir  ką jaučia tie „kitokie“ žmonės gyvendami šalia mūsų — „normalių“? Kaip suvokia save, savo lytiškumą? Ką ir kaip jie jaučia apskritai? Ir tada — ar tikrai jie yra taip jau labai kitokie? Taip stipriai nuo mūsų skiriasi?

Pabaigai pacituosiu paskutiniąsias romano eilutes:

„Vaikeli, būk geras, neklijuok man etiketės — nepriskirk jokiai rūšiai, kol manęs nepažįsti!” — tada pasakė man panelė Frost; aš to nepamiršau. Ar reikia stebėtis, kad kaip tik tai ir pasakiau jaunajam Kitridžui, tam savo teisumu neabejojančiam mano amžino kankintojo ir uždraustos meilės sūnui?

Gero skaitymo