Vieno įdomiausių šių laikų kriminalinių rašytojų norvegų autoriaus Jo Nesbø naujausias romanas, prikaustantis dėmesį ne tik įtemptu siužetu, bet ir ryškiais personažų charakteriais, savitu stiliumi, kuriame persipina spalvinga kompozicija ir plastiški siužeto vingiai.

Neretai kriminaliniame romane didžiausią įspūdį mums daro būtent šiam žanrui būdingos šiurpios detalės. Jų yra ir šioje knygoje. Tačiau visgi didžiausias dėmesys ir simpatija tenka pagrindiniam veikėjui – policijos inspektoriui Hariui Hūlei – žmogui, kankinamam praeities ir dabarties, kovojančiam su savais demonais, palūžtančiam ir vėl pakylančiam, šįkart vaikščiojančiam taip arti mirties, kad, rodos, net ir mes, skaitytojai, jaučiame žudiko alsavimą į nugarą. Savo oficialiame tinklapyje rašytojas Jo Nesbø yra prisipažinęs, kad „sąmoningai tęsia Hario fizinę dekonstrukciją. Nes jis yra žmogus, kaip ir visi mes – mirtingas“.

Bauginantis ir tuo pat metu stipriai įtraukiantis pasakojimas neretai persmelkiamas ir ironijos, kas tik įrodo rašytojo meistriškumą ir gebėjimą kriminalinio romano žanrą pateikti kaip rimtos literatūros pavyzdį.

Tai buvo pirmoji Jo Nesbø knyga, kurią perskaičiau. Iškart po to perskaičiau ir jo romanus „Raudongurklė“ bei „Gelbėtojas“. Žinau, kad ieškosiu ir kitų jau išleistų šio rašytojų knygų bei lauksiu pasirodant naujų. Nes išties tenka pripažinti, jog Jo Nesbø yra rimto skandinaviško detektyvo meistras.