Silva rerum III – trečioji knyga apie Norvaišų šeimos sagą. Vaizduojamas XVIII amžiaus vidurys, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenanti LDK deja jau nepermaldaujamai ritosi pražūties link. Intrigos, korupcija, vidinės rietenos, begalinis godumas galų gale baigėsi  pirmuoju kunigaikštystės  padalijimu, įvykusiu 1772 metais.

Pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, pirmųjų romano tomų herojų anūkas ir sūnus, kurio gyvenimas „sudarytas iš daiktų ir skaičių“, gyvena didelėje prabangoje ir būdamas Jo šviesybės kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos, visų meiliai vadinamo Žuvele, ekonomu, mėgaujasi savo didžiule įtaka. Kaip patikėtinis tvarkydamas slapčiausius Radvilų klano reikalus jis dažnai keliauja iš Vilniaus į Nesvyžių, kur įsikūręs jo šeimininkas, kitas Radvilų gyvenamas vietas, daug mato, žino ir supranta, susiduria su įvairiais jo racionaliam protui sunkiai suvokiamais reiškiniais ir dalykais, ir taip neišvengiamai tampa Radvilų šeimos dramos, o kartu ir lėto vidinio valstybės irimo liudininku.

Siužetas labai įtraukia, įvykių daug ir įdomių, netgi labai intriguojančių ir šiek tiek bauginančių. Bet man nė kiek ne mažiau įdomus yra ir paties laikotarpio vaizdavimas. Mat labai vaizdžiai, su smulkiausiomis detalėmis pasakojama apie dekadentiškąjį rokoką ir visas jo apraiškomis. Tuo metu vyko didžiulis krašto papročių, kasdienybės „europėjimas“. Tai atsispindėjo visur – bendravimo kultūroje, architektūroje, interjeruose, mene, kostiumo dizaine. Knygos herojai labai domisi ezoterika: gilinasi į Kabalą, alchemiją, alternatyvius pasaulius, utopijas, įvairius kultinius reiškinius. Ir tai visiškai netrukdo jiems būti ir uoliais katalikais. Būtent šiuo periodu gimsta ir libertinizmas: rafinuotas patvirkimo demonstravimas, seksualinės dviprasmybės, įžūlūs meilės nuotykiai laikyti beveik geru tonu…

Ano meto žmonės labai daug dėmesio skyrė kulinarijai. Ji vis labiau keitėsi, modernėjo. Vilniuje kūrėsi kofenhauzai, cukrainės, kur žmonės rinkdavosi išgerti kavos ir pabendrauti. Buvo giriamasi nebe maisto gausa, o jo paruošimo ir pateikimo įmantrybėmis, egzotikai. Štai kaip aprašomi pietūs, patiekti pagrindinio romano veikėjo Petro Antano iš Milkantų Norvaišos namuose Vilniuje, atvykus pasisvečiuoti jo broliams iš provincijos: pateikė „vasaros pradžios artišokus iš savo lysvių, purius lyg jūros puta žąsų ir ančių kepenėlių paštetus, su kepintų svogūnėlių, kadagių uogų ir likerio drebučių putele, žvėrienos kapotinį su petražolėmis ir pankoliais, vištienos galaretę, ir pagrindinį – didžiulį apskrudusį jautienos kepsnį su kepintomis apvaliomis bulvėmis, patiektą su krienais ir šaknelių užpilu…“. Šeimininkas gardžiavosi valgiu ir tik po kurio laiko pastebėjo, kad broliams jis lenda ne taip skalsiai: „vienas valgė lyg atbulais dantimis, kitas, lyg nežinodamas ką daryti, šaukštu ganė apskrudusią bulvę po lėkštę, kuri ritinėjosi tarsi gyva, net juokas ėmė: ar tai čia tas garsusis liuteroniškas kartupelis – nepatikliai klausė Mykolas, girdėjau bambizai ir žydai juos jau seniai auginą… klabama, kad baisiai derlinga daržovė, iš vienos bulbos, net kapa gali užaugti, o Aleksandras Vladislovas pasileido į postringavimus, kad nūnai keičiasi laikai, kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai, kas gi čia per piktžolė, it arkliui ėdžiose – jis pasidygėjęs traukė rukolos lapą iš po pašteto, o nė neklausiu, kas gi čia per durnaropė – baksnojo artišoko skiltį, na jau čia poniškai visai sugalvota, ne kad kokią mėsos štuką ar keptą žąsį paduotum, senoviškai… “

Knygoje dar daug visokių įdomybių, o ir parašyta ji tokiu nepakartojamu stiliumi, kad net kvapą gniaužia: ištisinis pasakojimas, jokios tiesioginės kalbos, o paėmęs skaitinį į rankas tiesiog nebegali jo padėti – pasakojimo gija traukia kaip magnetas ir veja vis tolyn ir tolyn eilutėmis iki pat „pergalingos pabaigos“. O tada pirma mintis – kaži kada gi išeis sekantis tomas?

Tai tokie mano įspūdžiai

Pabandykite ir Jūs!