Seniai skaičiau tokią knygą.

Nuo pat pradžių pagavo knygos energija, humoras. Maniau – va, puiki knygelė lengvam pasiskaitymui. O bet tačiau – viskas išsirutuliojo kiek kitaip… Knygą sudaro tarsi dvi dalys: paraleliai eina kasdieninis Uvės – seno žmogaus – tikrasis, dabartinis gyvenimas ir  jo buvęs gyvenimas, kuomet jo antroji pusė dar nebuvo išėjusi Anapilin. Nes Uvei žmona Sonja – šviesos spindulys tunelio gale, džiaugsmas ir neblėstanti viltis pilkame gyvenimo kelyje. „Juk jis negyveno iki jos. Negyveno ir po jos.“

Knyga graudulingai juokinga: buvo momentų, kai kvatojausi balsu, buvo momentų, kai braukiau ašarą. O nemaniau, (ir nemanau), kad mane lengva sugraudinti: tačiau tas iki negalėjimo nuoširdus (skandinaviškas? šiaurietiškas?) stilius ir humoras, šiluma, jokio negatyvo – tikras gėris.

Jei pasiilgot stiprių emocijų – ši knyga Jums 🙂

P.s. kai trylikametė mano dukra paklausė 20-mečio brolio „tai ką, ta knyga ir už „Harį Poterį“ tau geresnė?“, gavo atsakymą – taip…