Dainų autorius ir atlikėjas, literatas Virgis Stakėnas dalijasi mintimis apie didžiausią įspūdį jam palikusias knygas. Net jei skaitymui ir nepasirinksite kurios nors iš šių knygų, neabejotinai sužavės pašnekovo vaizdi ir turtinga kalba. Paskaitykite! 

Vudis Gatris

„Traukinys į šlovę“ (Bound for Glory)

…Nes tai yra dainų autoriaus ir atlikėjo, akustinio gitaristo, BARDO BIBLIJA… Keliaujančio muzikanto, folkniko istorija nuo pabrazdinimų benamiams hobo iki pirmojo solinio muzikinio albumo. Sunkios vienaaukštės Amerikos darbinykų, keliaunykų dalios, beieškant darbo ir laimės, trenkiantis ant prekinių vagonų stogų – baltasis kasdienybės bliuzas…

Ją atsiverčiu nuolat. Ir kaskart randu, kur nebuvau užkliuvęs bent vieną iš to 100 iki šiol buvusių kartų…

Bet kada užtikęs knygynų „komiso” lentynose Gatrį, jį pirkdavau. Pradžioje už rublius- kapeikas, po to už litus-centus… Nes tai keliaudavo į muzikuojančių kolegų namus. O sykį net tapo bardų festivalio „Akacijų Alėja“ leitmotyvu.

Jei nėra galimybės turėti pačią knygą – privalo bent perskaityti kiekvienas, braukantis gitaros stygas…

Leonardas Cohenas

„Žavūs nevykėliai“ (Beautiful Losers)

Užaugęs (tiksliau – subrendęs) ant Dylano ir Vysockio muzikos ir tekstų, Rusijos undergraundo tėvo Artiomo Troickio buvau “užkrėstas” Cohenu… Vežė jo žemo tembro baladės, daugiau išrečituotos nei išdainuotos žvyruotų balso stygų. Netgi plastmasinės elektronikos vieno sintezatoriaus elektrinis orkestras nebe taip trikdė ir disonavo su sielos akustika… Mylėjau Coheną.

Tad, vos pasirodė jo knyga lietuviškai – puoliau…ir nusilaužiau ragus… Labai sunkus skaitalas. Labai. Vargino jis mane. Kai smegenų kietojo disko rašiklis atšipdavo, mesdavau knygą šalin… nežinau, ar aš tapau auka, įsimylėjusia budelį, bet… palaukęs 5-15 mėnesių, vėl atsiversdavau…Vėl kankinausi…ir vėl pasiduodavau…bet sykį laimėjau. Pagaliau.

Ir tik tada supratau, kiek esu užaugęs. Kad esu praturtėjęs. Kuo? Nesakysiu. Patys pereikit tuos pragaro ratus. Ir galėsite man pritarti… Arba pasmerkti… Bet kokiu atveju būsiu laimingas – jūs TAI PADARĖT.

Rimantas Kmita

„Pietinia kronikas“

Kalbu iš savo sakyklos: nežinau kiek čia šarmo ras nešiaulietis. Saulės miesto slengas dabar veža. Dabar… O buvo laikas, kai gėdijausi ir dukrai pradinukei grūmojau nubrozdintu pirštu, kai iš kiemo parsinešdavo Šiaures Lietuvos popilkio megapolio, vaidinančio didmiestį šnekamojo folkloro perlų… Paskui įvyko virsmas. Manyje… Ir užėjo noras lįsti į būro kailį specialiai… Ypač kai kiti pudruodavosi perukus. Netgi paleidau kūrybos žirgus į tas pievas…prikūręs buvau. Maloniai medumi tepė ambicijų skalpą, kai nežinomoje kompanijoje nežinomas kaimynas citavo jam nežinomo autoriaus ketureilį. Tas autorius buvau aš. Bet neišsidaviau. Tik degė ausys. Iš pasitenkinimo.

Vėliau sužinojau kad tarmybės ir lokaliniai slengai turi savo populiarumus. Vertybė. Rašomos knygos, statomi spektakliai…visai tai amerikose – europose…o dabar va ir Lietuvoj…

Tiesiog surijau „Kronikas…“. Vežė, kad aprašytas vietas ne tik kad žinojau, ne tik kad buvau buvęs ten ne kartą, bet ir dalyvavęs tokiuose ar labai gimininguose veiksmuose, įvykiuose… Nenusakomas šilto bendraprivatumo jausmas… Taip autoriui ir pasakiau. Ir dar pasakiau, kad jis mane aplenkė, nes krūvą tokių istorijų nešiojausi pats savo skrybėlėje, bet taip ir nesumislyjau tą paversti skaitalu. Pasakiau ir pasveikinau. Darkart pasveikinau pademonstruodamas visišką pagarbą literatui, kai ši rašyba pasidabino „metų knygos“ karūna…

Ir dabar gal pretenduočiau į pilietį, nupirkusį daugiausiai tokių pat leidinių…mat labai maga apdovanoti išsibarsčiusius po pasauli ex-šiauliečius ir matyt jų maloniai nustebusius atradimo veidus.

P.S. Panevėžys irgi turi savo kalbėsenos autentiką, savo slengą, savo unikumą, savo nepakartojamą gebėjimą sugrūsti priebalses. Ir tai veža.

Michailas Bulgakovas

„Šuns širdis“

Tiesa sakant, ant knygos mane užvedė filmas. O filmas buvo sprogimas. Ir tikrai ne man vienam….Kokios gilios potekstės! Kokie ryškus personažai! Kokios scenos! Žinoma, reikia „priimti į omenį“ talentingų aktorių darbą. Labai aukštos prabos…

Žinau, ką gali kinas. Žinau, kokia jo jėga. Žinau ir, kad kinas gali imti iš knygos nebūtinai visas dalis. Scenarijus gali būti ir pakankamai laisvas siužeto atpasakotojas. Turiu pakankamai pavyzdžių, kai ekrano drobė taip ir neatskleidė tikrosios raidžių popieriuje vertės…Bet kai aplink ėmiau girdėti filmo herojų citatas, adaptuotas dabartinio gyvenimo aktualijoms, pašėlau. Buvo stiprus noras susipažinti su „pirminiu šaltiniu“. Puoliau pas žinomą knygomaną… Kad sužinočiau, ar pakankamai stipriai kalba herojai knygos lapuose, ar lygiavertes siužetinės linijos… ar liko/ kas liko už kadro?.. Rijau, grūdau, skanavau leidinį, ilgą laiką SSRS komisarų apdovanotą  „vilko bilietu“… Neslėpsiu – versdamas lapus tarsi girdėjau Šarikovo balalaikinės dažnutės žodžius, mane pasiekdavo profesoriaus Preobraženskio išmintingo balso tonai, o prieškambaryje vaidenosi butų valdybos atstovo kerzinių batų čečiotka…

Kūrėjo fantazija chirurgijos tema taip apnuogino revoliucijos pasturgalį, taip išryškino dvasinį NEP‘o porno… Tiesiog socializmo seppuku.

Taip. Knyga manęs nenuvylė. Nenuvils ir jūsų. Pasirašau.

P.S. Beje, skaičiau originalo kalba. Specialiai. Nors nesakyčiau, kad lengvai.

Virgis Stakėnas

„Baladės“

Nei joks nimfomanas nesu… Nealpstu nuo savęs. Tikrai. Priešingai – visąlaik ieškau, kas čia blogai, kas nepakankamai… Tiesiog daug dirbu. Su plunksna/kompiuterio klavišu ir su plieno styga, vėžlio kiauto gitaros brauktuku… Juodraščių stalčiai su sąsiuviniais, bloknotais, atsitiktinio popieriaus skiautėmis…lentynos su magnetofono juostomis, kasetėmis, įrašytomis duomenų laikmenomis… diktofonai, magnetofonai, grotuvai, vaizdo kameros…Tokia yra mano nuolat kintanti/pasipildanti kasdienybė…

Jei kartais įžiūrėtumėte, kad giriuosi esąs 342 opusų muzikos ir tekstų autoriumi, – pats save nužeminsiu… Pusė jų – šlamštas (garnyras pagrindiniam patiekalui – geram kūriniui). Pusė likusių – „pusė bėdos“. Dar šitos pusės pusė – jau „nėr sarmata“… Tad rašau ir nuolat atsigręžiu tikrindamas… prie ko čia jau parašyto prisikabinus. Ir randu. Randu jėgų grįžti. Ir taisyti…

Ar toks likimas ir „Baladžių“? Ne. Jos jau yra patyrę daugkartines autoriaus kūrybinių revizijų atakas. Bet jos yra atrama ir pamokos.

Post Scriptum. Ant darbo stalo – 2 naujų knygų juodraščiai. Dar pakankamai juodi. Bet išbals į švarraščius. Žinau.