Įdomu, kokias knygas skaito žmonės, kuriems tekstų rašymas yra kasdienybė. Šįkart dalijamės rašytojos Rasos Sagės skaitytų knygų rekomendacijomis. 

Daina Opolskaitė „Dienų piramidės”

Turbūt nedaug yra autorių, kurie gali taip gerai rašyti ir ištverti nerašę net 18 metų. Neseniai pasirodžiusioje antrojoje Dainos Opolskaitės knygoje kalbama apie jausmus. Tik ne tuos, mums visiems įprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau – giliau, subtiliau, jautriau. Nepastebimiau, tarsi vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra būdingi visiems žmonėms, tačiau ne visi juos įsivadina ir netgi suvokia, kad juos jaučia. Gal todėl po kiekvienos perskaitytos novelės pasijuntu tarsi po psichoterapijos seanso – norisi bent kelias minutes pažvelgti į tuštumą – suvokti, sudėlioti mintyse visa tai, ką perskaičiau.

Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka”

Knyga apie šiuolaikinį „auksinį“ jaunimą. Trys draugai, kartu sudėjus, turintys viską: pinigus ir malonumus, sekėjų būrį ir įgūdžius, idėjas ir kūrybiškumą. Visi trys laisvi, gali daryti ką nori, keliauti po pasaulį, turėti šimtus merginų, dalyvauti šauniausiuose vakarėliuose… Jie gali viską, ko, atrodo, trokšta jaunas, šiuolaikinis žmogus. Tiksliau viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto, tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

Tačiau… šių jaunuolių sielos yra tuščios. Todėl jie kiekvienas atskirai patiria gilią vidinę kančią. Juk visur, kur einame, nešamės save. Nuo savęs pabėgti nepadės nei turtai, nei garbė, nei pramogos, nei populiarumas, nei kūryba. Apie tai ir yra ši knyga.

Kęstutis Navakas „Vyno kopija”

Gerumas, grožis, išmintis. Švelnus ir šviesus liūdesys, lengva šypsena ir šviesos nuojauta. Matyt, genialus meno kūrinys tuo ir pasižymi, kad jame savo tiesą gali rasti kiekvienas žmogus. Skaičiau ir jaučiau pagrindinę šios knygos žinutę: mes esame daug daugiau nei tai, kas manome esantys. Ir buvo visiškai nesvarbu, kad nepažįstų tų vardų, kurie taip gausiai knygoje minimi, nesvarbu, kad nesuprantu citatų kitomis kalbomis, visa tai netrukdė pajusti kūrinio. Skaičiau šią knygą ir jaučiausi tarsi apsvaigusi nuo gilumos, išminties, ne vieno pragyvento gyvenimo. Jaučiau skaidrų liūdesį, tačiau ne tamsą, ne nusivylimą, o – viltį.

Dovilė Štuikienė, Ramunė Šuščevičiūtė „Prabudimai. Gydančios istorijos” 

Ši knyga yra tarsi paveikslas iš dviejų dalių. Griežti ir daugiaspalviai Dovilės potėpiai piešia rėmus iš kitų žmonių istorijų, glaudžiai prilipusių prie jos pačios – šiek tiek virpančių, nedrąsių, bet labai įvairiaspalvių. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo, tačiau atsitiko kažkam kitam. Ir šalia –  Ramunės abstrakcija, balti, švytintys dažai, vien tik jausmai. Platūs lengvi potėpiai. Meilė. Ramunė knygoje kalba apie meilę ir savo mylimus nuostabius žmones. Pagaunu save, kad noriu susipažinti su tokiais nuostabiais žmonėmis, kurių neteko laimės sutikti… tačiau sulaiko sąmoninga mintis, kad ne žmonės, apie kuriuos ji rašo, ji pati yra nuostabi. Ji kaip žvakė, savo šviesa nušviečianti tamsą. Tamsius kitų, nenuostabių žmonių sielos užkaborius, paversdama juos šviesiais. Visi aplinkui ją tampa šiek tiek šviesesni. Taip pat ir aš. Perskaičiusi šią knygą tapau šviesesnė. Ši knyga tikrai gydo!

Jurgis Brėdikis „Kitokiu žvilgsniu”

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, skaitydama kitas susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Ši knyga yra tokia. Perskaičius šią knygą apėmė jausmas, kad visą laiką ten buvau, tame pačiame kambaryje, tačiau nieko nemačiau, nes buvo tamsu. Kol kažkas neatėjo ir neuždegė šviesos. Šviesą kambaryje uždegė Jurgis Brėdikis.

Gydytojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras, ambasadorius, mokslų daktaras, ordinais ir premijomis apdovanotas, Kauno miesto garbės pilietis ir širdies chirurgas. Dabar jam 90 metų. Kai žmogus sulaukia 90-ties, nėra prasmės bandyti įtilpti į kokius nors rėmus, dėl ko nors jaustis nepatogiai. Jis gali nebebijoti pasakyti ir nepopuliarią tiesą. Ir pasakė –į knygą sudėjo per visą savo sąmoningą, netrumpą gyvenimą surinktas žinias apie Žmogų, Dievą, Visatą.

Nepateikė jų ant lėkštutės, nedarė jokių išvadų, nepiršo savo nuomonės. Tiesiog užrašė tai, ką sužinojo. Ką mokslas jau įrodė arba ką bando įrodyti. Jei norite ir Jūs visa tai sužinoti – paskaitykite.

Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu”

Knygos pradžia apgauna. Įtraukia įdomiu pasakojimu apie gatvės vaikus, duodama užuominą, kad istorija bus apie juos, apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas. Autorė aprašo savo pačios patirtį, kaip juos rinko iš stoties, mažiausius ir labiausiai suvargusius, vaikus, kurie ten gyveno – vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, nuolat lydimi ne tik bado, nepriežiūros, bet ir įvairiausių pavojų. Jų tėvai, atgavus nepriklausomybę, palūžo. Atgavę laisvę, jie nežinojo, ką su ja daryti ir nutrūko nuo grandinės.

Vėliau pasakojimas tarsi savaime pereina į apmąstymus, ką laisvė duoda žmogui ir kodėl ji tokia reikalinga. Kai staiga saugojusi ir kontroliavusi geležinė uždanga nukrito, pasimatė visas ilgai slėptas purvas, visa neteisybė, visos nuodėmės. Gal todėl daug kas dar ilgai ir drąsiai sakė, kad prie ruso buvo geriau. Visoje knygoje galima išskaityti vieną mintį:  stiprybė ir ateities perspektyvos slypi tik pačiame žmoguje. Niekas jo neištrauks, niekas jam nepadės, niekas neparodys kelio, jei jis nebandys pats, neras jėgų savyje. Laisvė tai suteikia – galimybę.

Sužavėjo autorės asmenybė. Tokiems žmonėms, mūsų tautos šviesuoliams – būtina rašyti knygas. Tik per knygą aš susipažinau su Vanda Juknaite, erudite, akademike, inteligente, žmogumi, dėl kurių mūsų tauta tokia ypatinga ir tokia graži, žmogumi, kuris ne tik mąsto, bet ir daro.  Nors pradžioje ir pasigedau vientisos knygos istorijos linijos, netrukau supratau, kad ši knyga yra ne istorija, ji – paveldas. Ji mūsų kultūra, ji –menas ir gyvenimas. O paveldui reikalinga ne vientisa loginė istorija, bet tikrumas, autentiškumas ir svarbiausia – perspektyva. Viskas, ką p. Vanda norėjo pasakyti, susidėliojo kaip dėlionės gabaliukai ir išryškėjo bendras paveikslas, kuriame pamačiau mūsų tautos išbalusį, nukankintą ir ką tik iš tamsos į ryškią laisvės šviesą išlindusį veidą.