Dr. Jūratė Baltušnikienė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos knygų klubo vadovė, Facebook puslapio „Bitės knygų klubas“ kūrėja. Kalbėdama apie giliausią įspūdį pastaruoju metu jai palikusias knygas, pašnekovė pati atsiskleidžia kaip be galo estetiško, skaidraus teksto kūrėja. Skaitydamas jos mintis, jautiesi lyg žvelgdamas į gyvybe trykštantį šaltinio vandenį, kuriame vikrios žuvys gaudo saulės spindulius.. 

Romain Gary „Aušros pažadas“

Romain Gary yra mano didžioji literatūrinė meilė. Šio rašytojo knygos užima garbingiausias vietas asmeninėje bibliotekoje.

R. Gary viename interviu yra sakęs: „Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“

Šiame autobiografiniame romane R. Gary aprašo vaikystę ir jaunystę, lydimas atsidavusios ir besąlygiškai mylinčios motinos, kuri savo sūnui kelia nepaprastai didelius lūkesčius bei prognozuoja jam stulbinančią ateitį. „Aušros pažadą“ labai rekomenduočiau perskaityti visoms motinoms, ypatingai auginančioms sūnus. Manau, kad joks psichologijos vadovėlis nesugebėtų taip meistriškai atskleisti, kokią kartais žlugdančią įtaką asmenybės raidai gali turėti nepamatuoti ir dažniausiai pačių tėvų nerealizuoti lūkesčiai.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši knyga apie didelę motinos meilę, suteikiančią vaikui sparnus, tačiau vis tik man „Aušros pažadas“ simbolizuoja dusinantį ir liguistą sūnaus ir motinos ryšį. Rašytoja Nancy Huston knygoje „Paminklas Romainui Gary“ yra labai taikliai parašiusi: „Ar nebus tau buvę taip sunku gyventi todėl, kad, be kitų dalykų, tavo motina nusprendė „už“ tave, „prieš“ tave, be tavęs ir iki tavęs, koks turi būti tavo gyvenimas. […] Nemylėjusi tavęs už tai, kas esi, savo žvilgsniu rodydama ne tavo paties atspindį, o tavo ateities portretą, motina įspaudžia tavo tapatybėn baisų persukimą: tu niekada nebūsi savimi; visuomet sieksi būti kažkuo kitu, kitais. Būsi nuolat persekiojamas apgavystės idėjos.“

Michail Šiškin „Laiškų knyga“

Daugeliui iš mūsų gerai žinomi rusų literatūros klasikos sunkiasvoriai, tačiau ne mažiau verti dėmesio ir šiuolaikiniai rusų rašytojai: M. Šiškinas, L. Ulickaja, M. Stepnova, G. Jachina, D. Rubina.

Naujoji rusų literatūra kupina išskirtinio sentimentalumo ir turi „teisingą“ dozę melancholijos, o tai nepaprastai gerai sugroja sielos stygomis.

Norėčiau išskirti epistolinį (t.y. laiškų forma parašytą) M. Šiškino romaną „Laiškų knyga“. Šio kūrinio atskaitos tašku tampa viena laiminga vasara, kurios, galbūt, niekada ir nebuvo… Pasibaigus vasarai Volodenka išvažiuoja į karą, o Sašenka lieka laukti… Savo „buvimą kartu“ jie tęsia laiškais.

Sašenkos ir Volodenkos vienas kitam rašomuose laiškuose atsiskleidžia jųdviejų meilė, subtilus įsimylėjusiųjų intymumas ir romantika, prisiminimai, karo siaubas ir žmogiškumo kare tema.

„Laiškų knyga“ 2011 m. laimėjo didžiausią literatūrinį apdovanojimą Rusijoje – Rusijos nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“. M. Šiškino talentas neeilinis: skaitydama šį romaną nuolat savęs klausiau, kokio gylio ir jautrumo turi būti žmogaus siela, kad jis sugebėtų sukurti tokius gražius žodžių ir sakinių nėrinius. Šio rašytojo tekstų „žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas“ negali palikti abejingų. Žinoma, didelis glėbys padėkos žodžių lai skrieja ir puikiai knygą iš rusų kalbos išvertusiam rašytojui Sigitui Parulskiui.

Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“

Šis Nobelio premiją pelniusio rašytojo romanas – pati įdomiausia ir įsimintiniausia knyga, kurią praėjusiais metais skaitėme „Bitės knygų klube“.

Knyga sužavėjo savo estetika, melancholijos proveržiais ir klasikine rafinuota kalba. Tik išskirtiniam talentui gali taip lengvai paklusti plunksna. „Dienos likučiai“ – gražaus liūdesio kupina knyga apie iššvaistytą gyvenimą, apie paprasto žmogaus siekį pavyti tai, kas buvo prarasta per darbus ir besąlygišką atsidavimą darbdaviui. Šis kūrinys galėtų būti pati geriausia terapinė priemonė siekiantiems pagyti nuo darboholizmo, nes verčiant knygos puslapius nuolat savęs klausi: o kiek gi liokajaus, žemai besilenkiančio savo darbdaviui, yra kiekviename iš mūsų?

Beje, pažintis su K. Ishiguro kūryba į mano grojaraštį „atvedė“ neišpasakytai širdį glostančią muziką, kurią atlieka džiazo dainininkė Stacey Kent. 2002 m. vienoje BBC radijo laidų K. Ishiguro buvo paprašytas išvardyti daiktus, kuriuos pasiimtų į negyvenamą salą. Rašytojas paminėjo S. Kent dainos „They Can’t Take That Away from Me“ įrašą. Po šios laidos rašytojas ir džiazo dainininkė pradėjo bičiuliautis ir bendradarbiauti: K. Ishiguro yra parašęs žodžius ne vienai S. Kent atliekamai dainai.

Gunter Grass „Skardinis būgnelis“

Tai vienas svarbiausių XX a. romanų, pirmoji labiausiai G. Grassą išgarsinusi „Dancingo trilogijos“ dalis. Nepaprastai gražia ir subtilios ironijos kupina kalba parašytas romanas padeda geriau suvokti XX a. pirmosios pusės atmosferą, „kai žmogus kilo aukščiau, nei galėjo pasvajoti, ir krito į neišmatuojamas gilumas“. 1999 m. G. Grassas tapo Nobelio premijos laureatu ir apdovanotas jis buvo „už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“.

„Skardinio būgnelio“ siužetas prasideda ir rutuliojasi šiaurės Lenkijoje XX a. pradžioje. 1924 m. Dancinge (dabar Gdanskas) gimė stebuklingas berniukas Oskaras, kuris būdamas trejų metų nusprendžia nebeaugti. Kad nereikėtų būti suaugusiam ir „skirti didžiojo ir mažojo Katekizmo“, kad nereikėtų iš tėvo „perimti bakalėjinių prekių parduotuvės“, kad „nereikėtų barškinti kasos“… Vietoj to Oskaras barškina mamos dovanotą skardinį būgną ir daužo stiklą savo balsu. Suvokdamas blogąją žmogaus prigimties pusę jis taip siekia pasipriešinti augančiai suaugusiųjų pasaulio beprotybei ir suirutei. Oskaro personažas – tai pasipriešinimo nužmogėjimui simbolis, skatinantis apmąstyti istorinės atminties ir atsakomybės temas, kad pasaulis dar kartą nepakliūtų į savinaikos pragarą.

Danutė Kalinauskaitė „Niekada nežinai“

Gerokai išsinarindama smegenis svarsčiau, kurį lietuvių prozininko kūrinį pasirinkti. Širdžiai vienodai mieli rašytojai: G. Radvilavičiūtė, S. Parulskis, V. Papievis, D. Kalinauskaitė, R. Granauskas. Nors imk ir susiplėšyk į gabalus.

Vis tik praėjusios vasaros vienas maloniausių atradimų – D. Kalinauskaitės apsakymų rinkinys „Niekada nežinai”. Knygoje iki pašaknų skaudžiai pasakojama apie vyresniosios kartos gyvenimą ir taupymą geresniam laikui (kuris taip niekada ir neatėjo), senatvėje tykančius negailestingus sielos ir kūno išbandymus, mūsų tėvų namų yrimą ir įpročių pasitraukimą užmarštin. D. Kalinauskaitė savo tekstuose ypatingą dėmesį skiria artimųjų išėjimui Anapilin ir subtiliai, pasitelkdama unikalias metaforas skaitytojui primena universalią tiesą, kad laikas yra nesustabdomas.

Negaliu nepasidalinti pačia gražiausia ištrauka iš apsakymo „Išregistruoti vaiduoklį“: „…Kai perki namus, dažniausiai nežinai, kad perki ir daug ką kita, kas paprastai nebūna derybų objektas ir į kainą neįeina: rūko dramblius, rugsėjo rytais sode tarp medžių rupšnojančius žolę, pavasarinį potvynį su žuvų blizgėmis darže vandeniui atslūgus, devynbalsę ir jos lizdą serbentuose, kartais – bilduką, visada – kaimynus.“

Tiesiog ažūrinis tekstas, garantuojantis skaitymo malonumą.

Dangiro Augulio nuotr.