Sandra Bernotaitė yra rašytoja – knygų „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“, „Gaisras“ ir „Laisvojo rašymo elementai“ autorė – publicistė, kūrybinio rašymo mokytoja. Iš Šiaulių kilusi, nemažą gyvenimo dalį praleidusi Australijoje, dabar ji gyvena ir dirba Kaune. Autorė teigia, kad skaitymo prasme yra „visavalgė“. Jai įdomu skirtingi žanrai ir stiliai, nes kiekviena knyga savaip augina, praplečia akiratį. Rašytojos sudarytame knygų sąraše kiekvienas ras gardų kąsnelį savo skoniui. Linkime maloniai praplėsti savo literatūrinį racioną.
Tove Jansson „Vasaros knyga“, Vaga, 2012
Suomių autorė Tove Jansson (rašiusi švediškai) mums labiausiai žinoma dėl jos fantastiškų „Trolių Mumių“ serijos. Jei skaitėte tas knygeles vaikams, turbūt pastebėjote, kad jos parašytos taip, kad būtų įdomu ir vaikams, ir tėvams. Norėčiau pasiūlyti būtinai pasidomėti ir kūriniais, kuriuos Jansson rašė suaugusiems, nors jie rašyti irgi nebūtinai tik jiems. Bent toks jausmas kyla skaitant jos glaustą grakščių pasakojimų rinkinuką „Vasaros knyga“. Ekscentriška „jauna siela“ senelė ir nepriklausoma „sena siela“ jos vaikaitė Sofija sukels nemažiau filosofinių klausimų, negu norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“. Jos leidžia vasaras jūros saloje su Sofijos tėčiu – senelės sūnumi. Tai švelnaus humoro ir liūdesio, intravertiškų nuotykių, buvimo su gamta, budistinės išminties, vasaros nuotaikos knyga, kurią smagu atsiversti bet kuriuo metų laiku.
Janis Jonevs „Jelgava 94“, Kitos knygos, 2018
Jeigu jums patiko (ar juo labiau, jei nepatiko) Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, susiraskite ir šią latvio debiutinę knygą. Jonevso pasakojimas irgi autobiografinis, veiksmas vyksta provincijos mieste Jelgavoje, perpus mažesniame už Šiaulius, su panašiais to meto atributais. Knygoje per daug nesigilinama į daiktinę laukinio kapitalizmo pusę, bet nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas įvedamas į gražią jauno žmogaus brendimo istoriją su būdingais vidiniais ir išoriniais konfliktais, kurie kildavo tada, laike iškart po sovietmečio. Nuo pat pirmųjų puslapių pajunti, kad Jonevso veikėjas yra nuoširdus, jis maištauja prieš suaugusiųjų primetamą materializmą, eina prieš sistemą, ir tai, kaip jis galvoja ir ką veikia, yra tikra, autentiška. Aišku, ne visi tais laikais buvo romantiški metalistai, buvo ir turginių, vėliau pavirtusių sostinės poetais… Net jeigu nesate prijaučiantis sunkiajai muzikai, pajusite laikmečio dvasią. Jonevso veikėjo priešinimasis kompsomisams ir vidinės laisvės siekis nenustoja būti aktualus kiekvienai kartai, visiems tiems, kurie atsisako senti.
Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinė: laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis“, Tyto alba, 2019
Skaitydama šią knygą šiek tiek burbėjau dėl vertimo, kuris, sprendžiant iš turinio, turėjo būti itin elegantiškas. Bet užtat turinys smagus, todėl vis tiek skaityti gera ir vertinga, ypač jei ketinate lengvai susipažinti su filosofijos egzistencializmo kryptimi. Filosofinės minties gimimo užkulisiai kartais daug įdomesni negu filosofinių tekstų puslapiai. Knygoje mažai mokslinio žargono, užtat pilna anekdotų, tragikomiškų situacijų ir personažų, groteskiškų tikro gyvenimo detalių, kartais iki absurdo atomazgų vedančios intrigos – skaitydamas suvoki, kad filosofai irgi buvo žmonės ir jiems, kaip visiems mirtingiesiems, būdinga tai, kas „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Bakewell iš labai arti supažindins su Jean-Pauliu Sartre‘u, Simone de Beauvoir, Albertu Camus, Martinu Heideggeriu, Edmundu Husserliu, Karlu Jaspersu, Maurice‘u Merleau-Ponty ir kitais veikėjais, kurie, perskaičius viską iki galo, dar ilgai gyvens vaizduotėje kaip kokie tolimi giminaičiai – nors ir mirę, bet puslapiuose nemirtingi.
Elena Ferrante „Apleistos dienos“, Alma literra, 2019
Nesiūlysiu skaityti Ferrante‘ės „Neapolietiškos sagos“, nes jau turbūt apie ją girdėjote ir netgi skaitėte – tai keturių tomų romanas, kurio centre – tikra, nesentimentali, gaivališka, galima net sakyti, fatališka, dviejų moterų viso gyvenimo draugystė (be jokių seksualinių poteksčių). Gerai rašančių moterišką literatūrą autorių pasaulyje nėra daug. Turiu omenyje, rašančių knygas, kuriose moterys nėra kvailinamos, nėra šeriamos ezoterine išmintimi ar tikinamos, kad jų gyvenimo centre – tik vyras ir vaikai. Ne, šios autorės moterų centras teisingoje vietoje: savo pačios viduje. Nedidelį, bet sveiko įniršio kupiną, romaną „Apleistos dienos“ patartina suryti vienu prisėdimu. Dar geriau, jeigu skaitysite įsiutinta kokių nors buitinių ar egzistencinių aplinkybių. Juk būna, kad supyksti ant savęs, galvoje mintys užverda, tada reikia pasikalbėti su kuo nors, kas išgyveno panašų dalyką. Nebūtina būti paliktai vyro, kaip romano veikėja (man taip nėra atsitikę), bet būtina žinoti, koks jausmas būti įspraustai į kampą. Štai tokia romano nuotaika. Tokį skaitai ir kvatoji, verki, geri viskį, mėtai šlepetes į katiną. Paskui užverti paskutinį puslapį, nusipurtai ir eini gyventi kitaip, be savigailos, stipresniu stuburu, aukštesne savigarba.
Ryszard Kapuściński „Kelionės su Herodotu“, Mintis, 2008
Visiškai nuostabūs yra lenkų eseistai – patikėkite ar patikrinkite! Šią pramoginę ir pažintinę, ir visaip kaip tenkinančią knygą sumedžiojau komise, nes žinau, kad nereikia spręsti apie knygą pagal viršelį (šitas primena istorijos vadovėlį). Herodotas buvo bene pirmasis pasaulio istorikas, kai istorijos dar niekas nelaikė mokslu ir jos pasakojimai turėjo magiškojo realizmo bruožų. Kapuścińskis buvo lenkų rašytojas, kūręs nuostabius reportažus ir netgi buvęs kandidatas į Nobelio prizo laureatus. Keliauti po pasaulį (Kiniją, Indiją, Afriką) ir galvoti apie Herodotą – paprasta ir geniali idėja, o dar atlikta puikiai ir Kazio Uscilos gerai išversta. Iš viso gyvenimo dienoraščių sukurptas Kapuścińskio pasakojimas nuoširdus ir intymus, su gera humoro ir saviironijos doze, stipriai juntamu autoriaus intelektu ir giliomis įžvalgomis. Knyga gali būti itin aktuali tiems, kurie patys rašo, nebūtinai eseistinius reportažus, bet ką. Autorius gilinasi į Herodoto rašymo metodą, nejučia per žmonijos karų pasakojimus atverdamas ir literatūros istorijos užuomazgas. Kodėl žmogus nerimsta, keliauja, klausinėja, pasakoja? Geras rašytojas palieka daug klausimų tolimesniam pamąstymui ir užveda ne tik skaitymui, bet ir rašymui.
Daugiau informacijos apie autorę ir jos tekstus rasite tinklapyje http://grafomanija.lt
Nuotraukos autorius Povilas Rėklaitis