Evos Tombak mintys apie save, skaitymą ir ryškiausius literatūrinius atradimus

2019-10-23

 Labas, aš esu Eva. Praeityje – žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“, „Ieva&Harper’s Bazaar“leidėja ir vyriausioji redaktorė. Šiandien – knygų „Kas liko už kadro“(2011), „Laisvė basomis“(2013), „Laimės piliulės“(2015), „Minčių žvėrynas“ (2018), „Atia, suskiai“(2019) autorė, jogos ir srautinio rašymo mokytoja.

Man 60. Mano didžiausia aistra – kelionės. Kelionės su joga, rašymu ir bendraminčiais.

Joga pakrantėje, kalnuose, jachtos denyje ar ant riado stogo man yra geriau nei joga salėje. O bendramintis – geriau nei mokinys. Todėl savo keliones dedikuoju ne šiaip jogai, o jogai su bendraminčiais.

 

Mano kelionės nėra asketiškos, jos nepanašios į tradicinius jogos retritus. Aš nesu teisinga mokytoja – ant galvos nestatau. Statau ant kojų, galvą grąžinu į vietą. Nemoralizuoju, nemokau, ką valgyti, ko nevalgyti ar kaip gyventi. Tačiau džiaugiuosi, jei įkvepiu ne tik šypsotis, bet ir keistis.

Mano jogos ir rašymo atostogos skirtos suaugusiems žmonėms – moterims ir vyrams, be amžiaus apribojimų. Pažengusiems naujokams. Ir tiems, kurie mano, kad joga – ne jiems. Jogos skeptikai man ypač artimi – aš pati tokia buvau iki pat 50-ies.

Mano stilius – kaita, nė vienos praktikos nekartoju. Taip protą ir kūną pratinu žaisti, mokau prisitaikyti ir priimti, kad pokyčių išvengti neįmanoma.

Mano kredo – viską aprašyti, kad nieko nereikėtų perrašyti. Kai rašai, viskas savaime pradeda keistis. Gyvenimo neįmanoma priversti tavęs mylėti. Reikia pačiam mylėti gyvenimą, būtent taip meilė tampa abipusė.

–––––

Kas galėjo pagalvoti, kad viešai nagrinėsiu gyvenimo prasmės temą! Akivaizdžiai senstu, o gal bręstu, jei daugiau nebijau rinktis banalių temų. Širdis supranta, bet kaip nugalėti protą, kuris prieštarauja, stengiasi atrodyti „protingas“ ir kratosi banalumo?

Man patinka lakoniškos Frydricho Nyčės ir Douglaso Adamso formuluotės: „Kas turi vardan ko gyventi, ištvers bet kokį kaip“(Nyčė), „Skaičius 42 atsako į gyvenimo, visatos ir apskritai visko klausimus „(Adamsas).

Knygų skaitymas nepadės surasti absoliučios tiesos ar gyvenimo prasmės, bet garantuotai praplės mąstymą ir atvers matymą tos prasmės, kuri yra pati svarbiausia būtent šiandien ir būtent tau.

Mano knygų apie gyvenimo prasmę penketukas:

Friedrich Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“

Pasak Nyčės, gyvenimas neturi „visatos tiesos“ ar automatiško atsakymo į klausimą „kokia gyvenimo prasmė“. Filosofas tikėjo, kad gyvenimo prasmė yra sukurti, surasti savo gyvenimo prasmę.  Tai, kad kiti mato prasmę kitaip, nereiškia, kad tavo prasmė neteisinga ar mažiau prasminga. Mūsų protai skirtingi, todėl ir gyvenimo sampratos nesutampa: „Tu turi savo kelią. Aš turiu savąjį. Teisingas ir vienintelis kelias neegzistuoja.“

Ironiška, kad Nyčė tapatinamas su nihilizmu, o iš tiesų buvo nihilizmo priešininkas, rašė apie tai, kaip nugalėti žmogaus proto įprotį neigti.

Nyčė buvo ateistas, tačiau tai jam netrukdė suvokti religijos naudą, egzistavimo įprasminimą per Dievo sampratą. Nyčė mano, kad religija yra ne vienintelis atsakymas į klausimą „vardan ko gyventi.“ Ateistams filosofas siūlo tikėjimą pakeisti filosofija, menu, muzika, literatūra, teatru. Studijuoti praeitį, bet ne vardan istorinių faktų, o tam kad geriau suprasti save ir gyvenimą. Nesikratyti kančios, priimti, kad tragedijos mus moko matyti grožį liūdesyje ir kančioje.

Nyčė įvedė „Antžmogio“ (Übermensch) sąvoką, apie kurią skelbia senovės persų pranašo Zaratustros lūpomis. Nyčės Antžmogis – tai idealus ateities žmogus, į kurį pagal darvinizmo teoriją turėtų evoliucionuoti dabartiniai žmonės. Antžmogis nesivadovaus moralumu, jis susikurs savo prasmes ir vertybes, nesigręžiodamas į aplinkos nuomonę ir įtaką. Pasak Nyčės, prie Antžmogio idėjos labiausiai priartėję ir visgi juo netapę žmonės – tai Jėzus, Cezaris, Napoleonas, Buda ir Getė.

Jei Antžmogio idėja neatrodo patraukli, Nyčė siūlo kitą pasirinkimą – mokytis mylėti gyvenimą tokį, koks yra. Pamilti savo likimą, priimti, kad viskas, kas tau atsitiko – gero, blogo ar bjauraus, pasitarnavo, kad taptum toks, koks esi dabar. Kurdami save mes turime priimti viską, kas su mumis nutinka, įskaitant pergales ir pralaimėjimus, tik taip išmoksime mylėti gyvenimą ir matysime prasmę netgi skaudžiausiomis akimirkomis.

Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“

Mus pradeda ne mūsų valia, gimdo ne mūsų valia. Mes kenčiame ir mirštame ne savo valia. O galiausiai (kur teisybė?!) po mirties mus teisia ne mūsų valia. Tai kaip iš viso ištveriame tokią prievartą? Kodėl dauguma ne tik nenusižudo, bet dar ir dėkoja gyvenimui?

Penkių koncentracijos stovyklų siaubus išgyvenęs, netekęs visų artimųjų, psichiatras Franklis 1945 metais parašė knygą „Žmogus ieško prasmės.“ Tai knyga apie valią ir troškimą gyventi, apie kovą ne šiaip išlikti, bet išlikti žmogumi. Tai gyvenimo manifestas, kurio kredo – gyvenimas turi prasmę nepriklausomai nuo sėkmių nesėkmių, gėrio blogio ir aplinkybių. Gyvenime viskas įmanoma: jei negalime pakeisti situacijos, mes galime priimti iššūkį – keistis patiems.

Kažkam gyvenimas yra laimės ir malonumų paieškos. Kitam tai darbas, pinigai ir šlovė. O Frankliui gyvenimas yra prasmės paieškos. Prasmę Franklis siūlo ieškoti trimis būdais. Kūrybinėje veikloje, meilėje, tarnystėje kitiems ir per kančią. Kančią Franklis vadina išskirtine žmogaus patirtimi: „Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tuomet ir kančia turi prasmę(…) Kančia ir vargas – sudėtinės gyvenimo dalys kaip ir likimas ar mirtis. Jeigu jas atskirsime nuo gyvenimo – sunaikinsime gyvenimo prasmę.“

Aplinkybės yra svarbios, tačiau jos nėra lemtingos. Miego trūkumas, maisto stygius, nuolatinis stresas, mirties baimė nepateisina nužmogėjimo. Žmogus pats renkasi būti ar nebūti žmogumi. Mes renkamės išduoti ar likti ištikimiems savo principams, pareigoms ir žmogiškumui.

„Jei per metus gali perskaityti tik vieną, tegu tai būna „Žmogus ieško prasmės.“ – rašo „Los Angeles Times“ ir aš neturiu, ką daugiau pridurti.

Jordan Peterson „12 gyvenimo taisyklių“

Nori būti sėkmingas? „Būk nuolankus ir drąsus“ – šiuos Petersono žodžius prisimenu kiekvieną sykį, kai pradedu galvoti, kad gyvenimas pakišo kiaulę.

Pasak Petersono, gyvenimas sudarytas iš dviejų priešybių – vyriško ir moteriško, tvarkos ir chaoso prado. Tvarka – tai žinojimas, kuris mums padeda numatyti savo veiksmų pasekmes. Tačiau net geriausias išsilavinimas ir detaliausi planai neapsaugo nuo nesėkmių, tvarka niekada nėra garantas. Mes galime kruopščiai pasiruošti egzaminui, bet jausimės prastai ir susimausime. Pakeliui į egzaminą galime paslysti, susilaužyti koją ir vietoj egzamino atsidursime pas traumatologą. Gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis kiekvieną akimirką.

Mes turime du smegenų pusrutulius, kuriais operuojame. Kiekvienas pusrutulis – tai visiškai skirtinga sąmonė. Kairysis pusrutulis – tai rutinos, žinojimo erdvė, o dešinysis – atsitiktinumų, nežinomybės zona. Kairysis pusrutulis – atsako už tvarką, dešinysis – už betvarkę. Smegenų padalijimas į kairįjį ir dešinį pusrutulius dar vienas priminimas, kad pasaulis surėdytas iš „taip“ ir „ne“, balto ir juodo, tvarkos ir chaoso. Gyvenimo prasmė – tai balansavimas ant tvarkos ir chaoso ribos. Pasitempti, bet neįsitempti. Turėti gyvenimo tikslą svarbu, tačiau mes nuprotėsime, jei gyvensime viską matuodami „prasminga ar neprasminga“. Mes neturime tapti tikslo vergais. Eidami į susitikimą, nerdami į veiklą, užuot stengęsi žūtbūt save prastumti, verčiau atlaisvinkime kontrolės pavadį ir naudos siekimą. Kitaip tikslas apakins ir nepatirsime susitikimo stebuklo.

Susitikimo stebuklas – tai kontakto magiją, kurios dėka mes tampame kiek tobulesni, daugiau žinantys, nei buvome iki susitikimo. Neskubėkime su išvadomis, jei bendravimas atrodo nuobodus, nepavykęs. Tikrąją vertę įmanoma pamatyti tik atsitraukus, per laiko prizmę.

Kas yra „aš“? Tai, kas buvai, esi, kažkada būsi? Ar viskas viename? Gyvenimo prasmė – savo geriausių savybių, gebėjimų atskleidimas. Pasak autoriaus, suprasti gyvenimo prasmę padės mokėjimas klausytis savo intuicijos ir nuolatinis mokymasis. Naujos situacijos mus nuolat keičia, performuoja smegenis ir mąstymą.

Gyvenimo prasmė – tai atsakomybė, jos įsisąmoninimas ir vykdymas. Laimė nėra gyvenimo prasmė, tai tiesiog šalutinis poveiki, potyris, kuris ateina, kai atrandi savo gyvenimo prasmę.

Norėdami suprasti gyvenimo prasmę, mes turime užsibrėžti savo tikslus, sudaryti tikslų žemėlapį. Numatyti, ką turime padaryti, kad įgyvendintume tikslus. Ir net jei tikslas nėra teisingas, jis vis tiek yra geriau, nei gyvenimas be tikslo.

Žemiau pateikiu kelias gyvenimo taisykles, kurias Petersonas nagrinėja savo knygoje:

Stebėk savo laikyseną, stovėk tiesiai, atlošk pečius.

Elkis su savimi kaip su žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Būk atsakingas už save.

Draugauk su žmonėmis, kurie tau linki gero.

Lygink save su savimi, su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas.

Neleisk savo vaikams elgtis taip, kad pradėtum jų nemėgti.

Tai tik penkios taisyklės. Atvertę knygą, sužinosite likusias…

Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“

Istorikas Yuval Harari glaustai ir žaismingai pasakoja, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: kognityvinė (prieš 70 tūkst. metų) žemės ūkio (prieš 12 tūkst. metų) ir mokslo (prieš 5 tūkst. metų). Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš jų šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos. Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.

Pasak Harario, Homo sapiens – tai gyvūnas, kuris pasakoja istoriją. Mes kuriame išgalvotas istorijas apie dievus, tautas ir korporacijas. Šios istorijos yra mūsų visuomenės pagrindas ir gyvenimo prasmės šaltinis. Mes pasiryžę nužudyti ir paaukoti savo gyvybę vardan istorijų.“Skirtingai nuo vilkų ir šimpanzių, žmonės nekovoja dėl teritorijos ir maisto, jie kovoja už istoriją. Tarkim, ar galvojai, kodėl Vokietija ir Britanija susikibo Pirmajame pasauliniame kare? Karas užvirė tikrai ne dėl gyvenamo ploto ar maisto stygiaus. 1914-aisiais buvo pakankamai vietos, kad pastatyti namus visiems – vokiečiams ir anglams, ir maisto užteko, kad visus pavalgydinti. Tačiau jie negalėjo susitarti dėl bendros istorijos, kuria visi patikėtų, ir todėl paskelbė karą. Šiandien Anglija ir Vokietija gyvena taikoje ne todėl, kad turi daugiau teritorijų, bet todėl, kad turi bendrą istoriją, kuria tiki dauguma britų ir vokiečių. Tautos, dievai, korporacijos, pinigai, ideologija – štai iliuzijos, kurias žmonės patys sukuria ir patiki.

Žmonės, ieškodami gyvenimo prasmės, laukia, kad jiems papasakos istoriją. Homo sapiens – tai gyvūnas, kuris pasakoja istorijas, mąsto istorijomis ir tiki, kad visata veikia per istorijas.

Visatos istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Joje veikia herojai ir piktadariai, konfliktai ir atomazgos, kulminacijos ir laimingos pabaigos. Mes įsivaizduojame, kad norėdami perprasti gyvenimą, turime pažinti visatos istoriją, kad tik tokiu būdu suvoksime, koks mūsų vaidmuo joje. Tačiau visata – ne istorija. Joje nėra scenarijaus ir nėra paskirtų vaidmenų. Visos istorijos, kurias žmonės pasakoja apie visatą, tai – žydų istorija, krikščionių istorija, musulmonų istorija – viskas tėra išgalvojimai, kuriuos sukūrė žmonės.

Gyventi be istorijos baisu. Be kosminės istorijos žmonės nesupranta gyvenimo prasmės. Dauguma gyvename kaip žmonės, kurie metų metais mokosi aktorystės meno, o pabaigę mokslus, sužino, kad visi teatrai ir kino studijos užsidarė.

Tačiau nėra ko gąsčioti, nevilties nėra. Tiesiog reikia priimti, kad realybė kita. Taip, mes negalime gauti vaidmens įsivaizduojamoje dramoje, bet ir nereikia. Atsisakę išgalvotų istorijų, mes pamatysime tikrąją realybę. Pabudę ryte mes turime susitelkti ne į tai, kas buvo, bet į savo dienos realybę. Jei žinosime tiesą apie save ir pasaulį, nebus priežasčių jaustis nelaimėliu. Bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po Galaktiką“

Tai satyros romanas, balansuojantis tarp rimtos filosofijos ir absurdo.

Knyga prasideda intriguojančiai: vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo…tiesti naują hipererdvinį greitkelį.

Išsigelbsti tik sumuštinius mokantis gaminti Londono priemiesčio gyventojas Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris pasirodo esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Galaktikos prezidento mergina Trilijana. Lydimi maniakinės depresijos apimto roboto Marvino, jie leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką ir gyvenimo prasmės paieškas.

Šią knygą dievina jau kelinta karta skaitytojų, tai vienas iš gausiausiai cituojamų techninės kultūros tekstų. Douglaso Adamso fantazijomis apsikrėtė filmo „Prisiminti viską“kūrėjai ir taip gimė trijų krūtų prostitutė, „Žmonės juodais drabužiais“aiškinasi, ar ateiviai nedirba taksistais, kompiuterinis žaidimas „Fallout 2“irgi naudoja knygos simboliką.

Gyvenimo prasmės paieškų beprasmiškumą knygoje įkūnija skaičius 42, kuris pateikiamas kaip atsakymas į pagrindinį gyvenimo klausimą, visatą ir viską.

 „42?! – šaukė Lunkkuol. „Ir tai yra viskas, ką galite pasakyti po septynių su puse milijono metų darbo?“
„Labai kruopščiai patikrinau viską“, – pareiškė kompiuteris „esu absoliučiai tikras, kad tai ir yra atsakymas“. Man atrodo, kad jei būtumėte labiau sąžiningi sau, tai pripažintumėte, kad jūs pats nežinojote, koks yra klausimas.
– Bet tai yra puikus klausimas! Galutinis gyvenimo klausimas apie patį gyvenimą, visatą ir viską! – kailyje netvėrė Lunkkuol.
„Taip“, – atsakė kompiuteris, kantriai mėgindamas  apšviesti kvailį. – O kas tai per klausimas?“

Kai humanoido roboto Sofijos paklausė, koks atsakymas į pagrindinį Visatos, gyvenimo ir visko klausimą, ji atsakė – „visata yra didelė.“ Ką gi, atsakymas vertas Douglaso Adamso „42.“

Iš kur atsirado 42? Ogi autorius pajuokavo. Douglas Adamsas pažiūrėjo pro langą ir užrašė skaičių, kuris jam šovė į galvą.

–––––

Prasmingų atradimų!

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

two − one =

*