Anselm Grün. Senėjimo menas

2020-04-17

Šioje knygoje benediktinų vienuolis įtaigiai aprašo senatvės keliamus iššūkius – priėmimą, paleidimą, susitaikymą – ir atskleidžia juose slypinčias mūsų galimybes: išmokus pripažinti savo ribotumą, galima mokytis naujų dorybių: dėkingumo, kantrybės, švelnumo ir ramumo. Išmokę visko atsisakyti sulaukiame naujų malonių.

Skaitytojos Reginos atsiliepimas apie knygą:

Jeigu likimas bus mums palankus, su šios knygos tema teks susidurti – vienaip ar kitaip.

Įstrigo čia perskaityta Balio salos legenda:

„Pasakojama, kad kadaise viename tolimame kalnų kaime žmonės buvo pratę aukoti ir suvalgyti savo senolius. Atėjo diena, kai nė vieno nebeliko, ir tradicija išnyko. Kartą žmonės panoro statyti didelį namą tarybos susirinkimams, tačiau kai apžiūrėjo tam tikslui nukirstų medžių kamienus, niekas negalėjo pasakyti, kur jų viršus, ir kur apačia – o atvirkščiai sustatyti rąstai galėjo sukelti ištisą virtinę nelaimių. Vienas jaunas vyras pareiškė galįs rasti sprendimą, jeigu žmonės pažadėsią daugiau nebevalgyti senųjų. Kaimo vyrai pažadą davė. Tuomet jis atsivedė senelį, kurį laikė paslėpęs, ir senukas paaiškino bendruomenei, kaip atskirti viršutinę kamieno dalį nuo apatinės“.

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

5 × three =

*