Už išsamią ir įtaigią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo moderatorei Jūratei Baltušnikienei.
„Vienas žiauriausių Suomijos istorijos epizodų – 1944 m. rugsėjo ir 1945 m. balandžio mėnesiais vykęs Laplandijos karas. Šiame tolimojoje šiaurėje įsiplieskusiame ginkluotame konflikte susirėmė buvusių sąjungininkų – Suomijos ir Trečiojo reicho kariuomenės.
Nors teigiama, kad Laplandijos karas bendrajame Antrojo pasaulinio karo fone yra gana nereikšmingas, tačiau jo padariniai buvo tragiški: konflikto metu žuvo apie 1300 suomių ir apie 2000 vokiečių karių, apie 100 000 Suomijos gyventojų tapo pabėgėliais. Atsitraukiančios vokiečių pajėgos nusiaubė didžiąją dalį šiaurinės Suomijos naudodami išdegintos žemės taktiką: buvo sugriauti miestai ir kaimai, suniokota infrastruktūra.
Antrojo pasaulinio karo metais suomių moterys užmezgė santykius su vokiečių kareiviais, buvo sukurta mišrių šeimų. Trečiojo reicho kariuomenei pasitraukus, vokiečių „nuotakos“ ir jų vaikai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Dalis „nuotakų“ paliko Suomiją ir iškeliavo kartu su vokiečiais. Skaičiuojama, kad nuo vokiečių kareivių Suomijoje gimė apie 700 vaikų.
Šio karo įvykius romane „Už nuodėmes bus atleista“ (iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė) aprašiusi viena žymiausių Suomijos rašytojų Katja Kettu akimirksniu sulaukė kritikų pripažinimo ir milžiniško gerbėjų būrio. 2011 m. pasirodžiusi knyga buvo įvertinta prestižinėmis Suomijos literatūrinėmis Kalevi Jantti ir Runeberg premijomis.
Tiesą pasakius, buvau mažumėlę šokiruota istoriniame romane aprašomais žiauriais ir atvirais vaizdais. K. Kettu rašymo stilius ir leksika stačiokiški, sudiržę ir šiurkštūs, lyg ledo kaustoma šiaurės žemė. Kita vertus, rašytoja puikiai žongliruoja ne tik brutaliais, bet ir jaudinančiais erotiškais epizodais ir juos išmoningai sugretina.
Tai neabejotinai išskiria šį romaną iš daugelio kitų, nes kiek bebandyčiau rakinėti savo prisiminimus, tokio sodraus ir tiršto, be užuolankų atskleidžiančio visus žmogiškosios prigimties gaivalus teksto, ko gero, nesu skaičiusi.
Na, kad ir ši citata: „Migla aplinkui graibstė mus ilganagiais pirštais, šiurpulingai stvarstė pečius ir sprandą“. Jei tik įsijauti, oda netrunka įgauti nupeštos žąsies pavidalą!
Centrinė romano ašis – antgamtiška aistra kunkuliuojanti suomės pribuvėjos ir vokiečių karininko meilės istorija. Visų atstumta, gyvenimo vėtyta ir mėtyta Helena, išvydusi žavingą SS pareigūną Johaną, pametą galvą ir seka paskui savo mylimąjį. Ir nei parako kvapas, nei gyvenimas karo belaisvių stovykloje ir bendradarbiavimas su naciais, nei už kampo tykantys kiti mirtini pavojai nepajėgūs pabaidyti meilę.
Abu įsimylėjėliai yra kamuojami praeities traumų. Helena – komunisto ir prostitutės dukra. Ji anksti neteko tėvų, o globėjai su ja elgėsi itin žiauriai. Johanas Ukrainoje dalyvavo Babij Jaro masinėse žydų žudynėse. Ten jis buvo sužeistas į galvą, todėl kartkartėm praranda atmintį, jį nuolat persekioja baisių praeities įvykių šmėklos. Taigi nenuostabu, kad jaunuoliai, išsiilgę saugumo ir žmogiškos šilumos, su nepaprastai galinga aistra neria vienas į kito glėbį.
2015 m. pagal K. Kettu romaną suomiai susuko to paties pavadinimo kino juostą (rež. Antti J. Jokinen). Nors pagrindinio vaidmens atlikėja Krista Kosonen nuskynė geriausios aktorės prizą Shanghai kino festivalyje, filmas man, kaip dažniausiai ir nutinka, pasirodė gerokai skurdesnis už knygą. Daug kas juostoje pavaizduota gerokai nukrypstant nuo knygos siužeto.
Po peržiūros net kilo noras „įsikibti” režisieriui į atlapus. Bet, kita vertus, pripažįstu, kad sugaudyti visas knygos gijas buvo praktiškai neįmanoma. Sudėtingas siužetas, besikeičiantys pasakotojai, nechronologiškas įvykių vaizdavimas – kietas riešutėlis kino kūrėjams. Tad gal geriau nekibti į atlapus, o paplekšnoti režisieriui per petį, kad jis apskritai ėmėsi šio sunkaus darbo”.