Samanta Schweblin. Prieraišumo laisvė

2021-09-18

Už išsamią knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei Jūratei Baltušnikienei. Neabejojame, kad Jūratės mintys ir nuoširdžiai atskleista asmeninė patirtis skaitant šią knygą, paskatins ir kitus skaitytojus pasidomėti rašytojos S. Schweblin kūriniais. 

„Lietuviškai neseniai išleista trečia argentiniečių rašytojos, etatinės „Man Booker International“ premijos nominantės Samantos Schweblin knyga. Tad pamaniau, pats laikas susipažinti su šios autorės kūryba.

Jautį griebiau už ragų skaitydama debiutinį S. Schweblin romaną „Prieraišumo laisvė“ (iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė).

Keista knyga. Keista dėl to, kad nedidelės apimties (viso labo 126 p. ir veikiau primena apsakymą, bet ne romaną), o poveikis… Stulbinantis! Lyg būčiau maišu trenkta. Ir ne bet kokiu, o šlapiu!

Nors nepasakyčiau, kad skaitymo procesas buvo malonus. Kaip tik, bėgant eilutėmis, kažkas vis erzino. Galbūt rašytojos eksperimentavimas su tekstu ir netradicinė pasakojimo maniera? Būtų net sunku įvardyti, koks tai literatūros žanras: trileris, fantastinis, psichologinis, distopinis romanas? Bent jau supratau, kad man „seno“ sukirpimo, be jokių eksperimentinių mandrysčių tekstai yra labiau priimtini ir teikiantys kur kas daugiau skaitymo malonumo.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad rašytoja puikiai sudėliojo nerimo ir įtampos kupiną tekstą. Tragiškos baigties nuojauta lydėjo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Kai kas skaitydamas šią knygą net tikrino, ar užrakintos namų durys (apie tai šioje apžvalgoje: https://bit.ly/3xD7DBl ). Bet man vis dėlto pritrūko tos razinos, kuri būtų leidusi patirti skaitymo katarsį.

Nepaisant vieno kito žiovuliuko, knygos pabaiga viską atpirko. Man geras kūrinys yra tas, kuris galvoje užveisia krūvą klausimų, provokuoja apmąstyti tuntą nevienareikšmių poteksčių. Būtent šįkart taip ir nutiko. Klausimų dabar, lyg tų knygoje minimų kirminų, knibždėlynas galvoj.

Visas romano audinys nuaustas iš nepertraukiamo dialogo, kurį vos ne vos pina priešmirtinėje būsenoje klejodama jauna moteris Amanda ir šalia jos lovos klūpantis berniukas Davidas. Jųdviejų pokalbis atskleidžia tolimos praeities ir visai šviežius įvykius. Amanda prieš kelias dienas buvo susitikusi su Davido mama Karla.

Moterų susitikimas, apie kurį ir pasakoja Amanda Davidui, pažeria visa aibę paslapčių, klausimų ir abejonių. Dviem veikėjams besikalbant skleidžiasi žudančios ekologinės taršos, už plieną tvirtesnio motinystės instinkto, mamos ir vaikų ryšio temos. O tas ryšys toks stiprus, net peraugantis į liguistą būseną, į hiperglobą – siekį bet kokia kaina apsaugoti savo palikuonis, perdėtai jais rūpintis, visur įžvelgti grėsmes jų sveikatai ir gyvybei.

Didžiausią įspūdį paliko romane pavaizduota sielos „donorystė“. Skamba neįtikėtinai, lyg iš fantastikos srities, bet skaitant visa tai atrodė visiškai realu ir sukėlė tokius pat slogius jausmus, kaip ir K. Ishiguro romane „Neleisk man išeiti“ gvildenami organų donorystės ir su tuo susiję bioetikos klausimai. Brrrr, kai pagalvoji…

Čia šiek tiek gali būti spoileris, tad neskaitykite toliau, jei ketinate nerti į romaną ir norite išlaikyti intrigą iki galo.

Nežinau, ar teisingai supratau knygos pabaigą. Bet man norisi tikėti, kad dalis Davido sielos buvo perkelta į Ninos kūną. O dalelė Ninos – į Davido. Nes kodėl gi pačioje pabaigoje Davidas tiesia rankas į brangiausią Ninos vaikystės žaislą, kodėl veržiasi pas Ninos tėvus ir kodėl jo žvilgsnis toks, lyg maldautų pasiimti į kadaise prarastus namus? Gal tai ir iliuzinis įsivaizdavimas, bet man jis toks prasmingas ir gražus, parodantis, kad nieko nėra brangiau už kraujo ryšį, nėra nieko stipriau už trauką pas savo gentainius. Va čia ir atsirado tas šlapio maišo per pakaušį pojūtis, nes nenutiko taip, kaip Davidas/Nina norėjo. O gaila…“

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

eight − six =

*