Tęsiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.
Šį kartą mūsų pašnekovas – kariškis, kapitonas Valerijus Gruodis.
Valerijau, kaip pasirinkote savo profesiją? Ar tai buvo jūsų svajonė, o gal kažkaip netikėtai susiklostė aplinkybės?
Vaikystėje, kaip ir daugelis berniukų mėgdavau žaisti įvairius karo žaidimus su kiemo draugais. Šiuos žaidimus mus žaisti dažniausiai įkvėpdavo „Robinas Hudas“, „Trys muškietininkai“, „Keturi tankistai ir šuo“ ir kiti tuo metu rodyti kariniai ir nuotykių filmai. Kieme, kuriame augau, berniukai ir mergaitės žaidimus dažniausiai žaisdavo kartu ir kiekvienas turėdavo savo vaidmenį. Kiek pamenu, mano vaikystės karo žaidimai buvo panašūs į filmo demo versiją su visais reikiamais personažais ir jų atliekamomis pareigomis nuo eilinio kario iki vado ir net medicinos personalo. Taigi, kario profesija mane traukė nuo pat vaikystės. Būdamas septyniolikos, paskatintas darbų mokytojo, su keliais kiemo draugais pradėjau dalyvauti kariniuose mokymuose, kuriuos organizuodavo savanorių krašto apsaugos tarnyba. Tuo metu jaunuoliai nuo 16 m. galėdavo dalyvauti karinėse pratybose kaip kandidatai į būsimus karius savanorius. Šis kandidato į karius savanorius tarnybos laikotarpis man buvo be galo įdomus ir pilnas iššūkių – manau, tai ir buvo pagrindinis postūmis link karininko profesijos pasirinkimo.
Tikriausiai daugumai žmonių, kurie jūsų profesijos atstovus mato tik iš šalies, atrodo, jog ši karjera renkamasi tik iš pašaukimo. Kokios asmenybės savybės, jūsų nuomone, reikalingos ketinant pašvęsti savo gyvenimą šiai profesijai? Ir kokios jūsų paties savybės jums pačiam labiausiai padeda jūsų darbe?
Manau, kad žmonės renkasi profesijas vedami skirtingų motyvų ir tikslų – kartais tai gali būti sekimas ar „stūmimas“ tėvų (giminaičių) pėdomis, o gal žmogui paprasčiausiai reikia darbo arba jis nori išbandyti save tam tikroje profesijoje, trokšdamas surasti save ar patirti nuotykių. Aš galvoju, kad kariškio profesija nėra išimtis ir tikrai ne visi ją renkasi iš pašaukimo, tačiau tuo pat metu manau, kad daugumai šios profesijos atstovų pašaukimas yra vienas svarbiausių motyvų ir jo neturintys ilgai šioje tarnyboje neužsibūna.
Užsispyrimas ir kantrybė. Geras karininkas-vadas turi būti geras lyderis. Todėl čia reikėtų paliesti klausimą – lyderiu tampama ar gimstama? Aš pritarčiau tai nuomonei, kad lyderį galima išugdyti, tik reikia, kad žmogus, siekdamas užsibrėžto tikslo, turėtų tvirto užsispyrimo ir kantrybės. Manau, kad aš turiu pakankamai užsispyrimo siekdamas užsibrėžtų tikslų savo tarnyboje ir, jei nepavysta jų pasiekti iš pirmo karto, turiu kantrybės viską pradėti iš naujo.
Neretai vaikystėje ir paauglystėje susižavime tais žmonėmis, kuriuos dažniausiai matome ir tarsi romantizuojame jų profesiją. Arba žavimės filmuose rodomais, knygose aprašomais personažais. Ar mėgdavote skaityti knygas apie tai, kas susiję su jūsų dabartine veikla? Gal turėjote savo mėgstamą knygos herojų, į kurį norėjote būti panašus?
Vienintelio išskirtinio personažo, su kuriuo save norėčiau tapatinti, lyg ir neturėjau. Manau, vaikystėje, kaip ir daugelis, norėdavau būti panašus į nepagaunamąjį Robiną Hudą ar vikrųjį D‘Artanjaną.
Niekada nebuvau uolus skaitytojas, bet vieną kitą knygą perskaitydavau. Mane knyga turi įtraukti per pirmus dešimt puslapių ir jei tai įvyksta, aš ją „suvalgau“ gana greitai. Mano vaikystė ir didžioji dalis paauglystės prabėgo sovietmečiu, todėl beveik visose prieinamose man knygose karas ar kariuomenė buvo daugiau ar mažiau idealizuojami. Kiek pamenu, namuose buvo tik viena knyga apie karą, kurios pavadinimo nepamenu, bet joje buvo rašoma apie sovietų partizanų kovas prieš vokiečius. Man įsiminė, kaip mažas būrys gali ilgai priešintis dideliam priešui. Kai Lietuva susigrąžino nepriklausomybę ir ėmė leisti mūsų lietuvių miško brolių kovų prieš sovietus memuarus ir istorines knygas, skaitydamas šias istorijas žavėjausi, kaip mažos kovos tampa dideliais laimėjimais.
Vaikystėje viena iš mėgstamiausių knygų buvo K. Majaus „Vinetu“, kurios du tomus perskaičiau gana greitai. Manau, indėnas Vinetu buvo ilgiausiai mane žavėjęs herojus.
Jūsų profesijos atstovų kasdienybės tikrai nepavadinsi monotoniška. Atvirkščiai, turbūt galima sakyti, jog jūsų kasdienybė – tai nuolatiniai iššūkiai. Koks buvo didžiausias iššūkis jūsų profesijoje, kurį, jei galėtumėte, norėtumėte aprašyti knygoje?
Tarnybos laikotarpiu teko dalyvauti keliose misijose, iš kurių viena vyko Afganistane. Manau, iki šiol tai buvo didžiausias iššūkis man ir mano šeimai. Misijos laikotarpiu vykdžiau užduoties grupės vado pareigas. Grupės pagrindinis uždavinys būdavo saugiai nugabenti iš bazės ir pargabenti į ją vienokią ar kitokią užduotį vykdančius asmenis – įvairių šalių civilius ir karininkus, vykdančius Afganistano atstatymo misijos projektus. Kiekvieną vakarą planuodavome bei ruošdavomės kitos dienos užduočiai ir kiekvieną rytą vykdavome į užduotį skirtingomis kryptimis šarvuotais visureigiais, o kartais skrisdavome sraigtasparniais. Iššūkių čia būdavo kasdien ir įvairių – orientavimasis nepažįstamoje ir mums nebūdingoje kalnuotoje vietovėje, klampūs ir nepravažiuojami keliai. Vienas didžiausių iššūkių buvo bendravimas su vietiniais, kurių kultūra ir papročiai yra labai skirtingi nuo mūsų. Įvairių nuotykių patirdavome kasdien. Manau, jeigu kada nors nuspręsčiau rašyti knygą apie didžiausią iššūkį mano profesijoje, rašyčiau apie šį laikotarpį. Beje, prieš vykdamas į Afganistaną perskaičiau keletą šioje šalyje misijas vykdžiusių karių atsiminimų knygų. Viena iš jų buvo J. Scott „Kraujo krešulys“, kurioje prisiminimais ir patirtimi dalinasi britų parašiutininkas. Iš šios knygos keletą gyvenimiškų ir taktinių dalykų panaudojau savo misijos laikotarpiu. Manau, jog gyvi memuarai yra geras informacijos šaltinis, kuris padeda kitiems nesuklysti atsidūrus panašiose situacijose.
Ar mėgstate skaityti knygas, kurių veikėjai – jūsų profesijos atstovai? Galbūt turite mėgstamiausią? O gal norite paminėti tokią, kuri, jūsų nuomone, visiškai neatspindi jūsų ir jūsų kolegų realios kasdienybės?
Mėgstamiausios knygos neturiu, nes visada knygas skaitau tik vieną kartą.
Esu skaitęs knygų ir apie savo profesijos atstovus. Dažniausiai tai yra įvairių šalių kariškių memuarai ar karo istorinės apybraižos. Jeigu pavyksta, stengiuosi „pagauti“ to paties laikmečio atskirus – karininko (pvz. Hans von Luck „Savojo laiko belaisvis“) ir seržanto arba eilinio kario (pvz. E. Kuckailio „Pavasarį paukščiai sugrįžta“) prisiminimus, kad galėčiau pažvelgti į tą pačią situaciją ir laikmetį tiek iš vado, tiek ir iš eilinio kario pozicijos ir juos palyginti, kad geriau suprasčiau ir pajusčiau aprašomą situaciją ir to laikmečio dvasią.
Tokių knygų, kurios visiškai neatspindi kariškių realios kasdienybės, nėra tekę skaityti, ko nepasakyčiau apie filmus. Manau, knyga yra visuomet tikresnė, nei filmas (nebent tai ne vaidybinis, o dokumentinis filmas)
Tikriausiai ir kariškiai savo kasdienybėje susiduria su silpnumo akimirkomis. Kas jus tuomet palaiko, motyvuoja? Ar būna, jog tokią minutę padeda knyga? Gal turite vieną, kuri jus savaip palaiko, įkvepia ir skatina tikėti tuo, jog pasirinkote teisingą kelią, ir padeda eiti toliau?
Manau, daugelis žmonių savo gyvenime ir darbe yra susidūrę su silpnumo akimirka ar įkritę į savotišką duobę. Tokioje situacijoje aš laikausi nuomonės, kad stiprus yra ne tas, kuris nė karto nesuklupo, bet tas, kuris suklupęs sugebėjo atsistoti. Na, o palaikymo tokiomis akimirkomis visų pirma tikiuosi ir gaunu iš savo šeimos.
Ar būna, jog tokią minutę padeda knyga? Taip, būna. Tai dažniausiai būna psichologinio ar filosofinio pobūdžio knyga, susijusi su esama problema ir padedanti ją suvokti bei išspręsti. Aš galvoju, kad daugelį žmogaus problemų gali padėti išspręsti knyga, tik žmogus turi gebėti tinkamai ją pasirinkti ir pasisemtomis žiniomis deramai pasinaudoti.
Nuotrauka iš V. Gruodžio asmeninio archyvo
Kalbino Virginija Švedienė