Tęsiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.
Šį kartą mūsų pašnekovė – finansininkė Vilma.
Vilma, ar esate laiminga dirbdama darbą, kurį dirbate?
Jaučiuosi labai gerai dirbdama šį darbą. Nežinau, ar tai yra laimė, ar tik ėjimas link jos. Kiek laiko egzistuoja žmonija, tiek laiko žmonės jos ieško. O kai netekę kantrybės ją surasti sako „Nori būti laimingas? Būk!“, supranta, kad viskas slypi mumyse pačiuose. Reikia pradėti nuo savęs. Matyti pasaulį šviesiomis spalvomis, skleisti gerą nuotaiką. Nusišypsoti, kad kito žmogaus veide išvystum šypseną, skirtą tau… ir nežiūrėti į save per daug rimtai. Manau, kad labai svarbu yra vidinis balansas ir savybė laiku pastebėti akimirkas, kurios suteikia džiaugsmą ir pilnatvę.
Ar renkantis profesiją jums kokią nors įtaką turėjo knygos? Ar šiandiena jos jūsų profesijoje svarbios?
Nors jaunystėje skaičiau gana daug, bet negaliu prisiminti knygos, kuri būtų turėjusi įtakos būtent šios profesijos pasirinkimui. Galbūt knygos sustiprino motyvaciją, padėjo susiformuoti mano charakteriui, padėjo išsiugdyti savybes, kurios yra būtinos mano šiandieniniame darbe. Dirbant finansininko darbą, reikia nuolat mokytis, nagrinėti besikeičiančius įstatymus, taigi, būtina skaityti profesinę literatūrą, kuri plečia kompetencijų lauką ir padeda priimti tinkamus sprendimus. Kadangi dirbu ne tik finansų, bet ir žmogiškųjų išteklių srityje, domiuosi žmonių tarpusavio santykiais, man yra įdomios populiariosios psichologijos knygos, kurios padeda įsigilinti į dabartines aktualijas, leidžia geriau pažinti mus supančią aplinką, žmones, ir, aišku, save.
Dažnai viena ar kita profesija būna apipinta stereotipais. Ar jums teko susidurti su kokiais nors stereotipais savo profesijos atžvilgiu? Kaip į juos reaguojate?
Taip, buhalterio profesija man vaikystėje asociavosi su nuoboduliu, biurokratija, stagnacija, kalnu popierių ir dulkių. Žmonės, kurie dirbo šį darbą, atrodė pilki ir neįdomūs. Tokia buvo ir visuomenės nuomonė. Tada tikrai negalvojau rinktis šios profesijos… Bet čia tikriausiai suveikė posakis, „Nespjauk į šulinį..“ Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuriantis verslams šios profesijos populiarumas ir aktualumas išaugo. Dabar platus informacinių technologijų pritaikymas šioje srityje daro buhalterio profesiją dar labiau patrauklia.
Man įdomu keisti žmonių susikurtus stereotipus buhalterio profesijos atžvilgiu, įrodyti, kad „sausi“, pedantiški „tiksliukai“ gali būti originaliai mąstantys, kūrybiški, gyvenimu besidžiaugiantys žmonės.
Ar iš knygų, filmų jums yra įsiminęs koks nors veikėjas, kuris turėjo tokią pat kaip ir jūsų profesiją? Kokias mintis, emocijas jums sukėlė šis personažas?
Dabar atsimenu tik vieną personažą – žydų kilmės buhalterį Sterną filme „Šindlerio sąrašas“. Šis personažas įstrigo kaip protingas, kantrus, doras, dažnai tarsi „nematomas“, paties Šindlerio sąžinės balsas.
Turbūt galima teigti, kad jūsų darbas yra įtemptas ir atsakingas, reikalaujantis greito loginio ir matematinio mąstymo. Ar prireikia kada nors jūsų darbe kūrybiškumo?
Mano darbe kūrybiškumo nedaug. Taisyklės, formos, ataskaitos, viskas gerai organizuota ir paprasta. O sugebėjimas skaičius paversti žodžių kalba, mokėti išgirsti, paaiškinti ir bendrauti yra tam tikras kūrybiškumas, būtina savybė šiuolaikiniam buhalteriui. Juk nuolat besikeičiantys įstatymai reikalauja budrumo ir sugebėjimo teisingai išspręsti netikėčiausius uždavinius, surasti geriausią alternatyvą.
Dažnai, ištikus krizei, nesėkmei ar tiesiog pavargus nuo darbų, neriame į sau mielas veiklas. Ar kada nors tokiais atvejais renkatės knygas, galbūt ieškote jose atsakymų?
Negalėčiau teigti, kad sunkiu sau laikotarpiu skaitau tam tikros tematikos knygas. Turiu įprotį vienu metu skaityti kelias knygas. Pagal nuotaiką renkuosi, kurio žanro knygą skaityti tuo metu. Kartais tai būna romanas, o kartais koks gyvenimo meno bestseleris.
Visai neseniai, jau prasidėjus karui Ukrainoje skaičiau R. Šepetys knygą „Druska jūrai“ . Labai sujaudino, romano herojų kančios sukrėtė iki širdies gelmių, suvokiau, kad kraupi praeitis šiandien tapo vėl labai reali… Taip pat supratau, kad dabar nenoriu skaityti knygų apie karą, todėl skaitau knygas, kurios taip neslegia, bet padeda atsipalaiduoti.
Oskaras Vaildas yra pasakęs: „Kiekvienas, gyvenantis pagal savo galimybes, kenčia nuo vaizduotės stokos“. Ką manote apie šią citatą, Vilma? Ar tikrai, jei telpame į savo biudžetą, jau nieko nesiekiame, apie nieką nesvajojame? O gal svajojame atsakingai?
Aš nemanau, kad ribota vaizduotė yra kančia, atvirkščiai , išsivadavimas nuo nusivylimo, neišsipildžius nepamatuotiems lūkesčiams. Manau, kad garbusis rašytojas , kalbėdamas apie vaizduotės stoką, galbūt norėjo išprovokuoti žmones elgtis priešingai – svajoti ir stengtis kurti gražesnį gyvenimą. Žmogus iš visų gyvų sutvėrimų išsiskiria savybe svajoti, taigi kol žmogus gyvas, jis svajoja. Racionalaus žmogaus svajonės yra realios, „arčiau žemės“, galbūt reikalaujančios daugiau laiko išpildymui. Taip jau yra, kad „sutilpus į savo biudžetą“ vėl atsiranda svajonė, kuri neleidžia nusiraminti. Kaip koks gyvenimo variklis.
Ačiū už įdomų pokalbį!
Nuotrauka iš asmeninio Vilmos P. archyvo
Kalbino Virginija Švedienė