Už pasidalijimą knygos apžvalga dėkojame Bitės knygų klubo narei Sandrai. 

„Romualdo Granausko knyga „Kai reikės nebebūti“ į mano rankas pateko neatsitiktinai, dėka iššūkio „Vasara su knyga“ užduoties – perskaityti knygą apie žmogaus ryšį su gyvūnu (-ais). Prisipažinsiu, jog tikėjau, kad kūrinys nenuvils, nes dar nei karto nenuvylė nei viena R. Granausko skaityta knyga. Myliu šį autorių už jo paprastą žodį, už gylį, jautrumą, už žmogiškųjų vertybių bei lietuviškų tradicijų puoselėjimą.

Jau pats knygos pavadinimas ir paantraštė sufleruoja, kad rašytojas pasakoja apie savo šunį. Ši autobiografinė apysaka perteikia ne tik šeimos gyvenimo atmosferą, bet ir reagavimą į to laikmečio įvykius – Atgimimą, permainų laiką Lietuvoje.

Rašytojas labai jautriai, t. y. labai „granauskiškai“, aprašo meilę, ištikimybę, tikrą, sakyčiau, labai vyrišką draugystės jausmą savo be galo protingam šuniui Buliui. Šuns atėjimui į šeimą buvo ruoštasi labai atsakingai ir kruopščiai: skaityta literatūra, labai delikačiai atsižvelgta į žmonos Genutės nuomonę. Ir, kai jau buvo galutinai apsispręsta, prasidėjo būtent tokios veislės šunelio paieškos. Labai žavingas knygoje šuns pirkimo kelionės aprašymas, kur jaučiamas didžiulis būsimo šeimininko nerimas, ir iš to kilęs situacijos komiškumas.

Skaitydama šią autobiografinę apysaką, daugiau sužinojau ne tik apie rašytojo santykį su šunimi, bet ir apie patį rašytoją, pavyzdžiui, kad Sovietų Sąjungos laikais jo kūryba dažnai „nepraeidavo“ griežtos sovietinės cenzūros, dėl to rašytojas yra net nukentėjęs. Tačiau Granauskas buvo ištikimas savo įsitikinimams.

Per visą knygą skleidžiasi betarpiška meilė tarp rašytojo ir jo šuns Bulio. Atrodo, argi galima tiek daug papasakoti apie šunį. Pasirodo, galima. Ir Granauskas tai puikiai perteikia.

Manau, kad ši knyga nei vieno nepaliks abejingo. Ir ašarą, ko gero, ne vienas nubrauks, bet toks jau yra R. Granauskas – žavintis skaitytojus begaliniu jautrumu, išaukštinantis nepavaldžias laikui žmogiškąsias vertybes“.