Bibliotekininkė Lina: „Nėra tokios knygos, kuri tiktų visiems“

Rubrikoje  Arčiausiai knygų“ kalbiname Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų kolegas. Šiandien savo mintimis dalijasi Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Aukštakalnio filialo bibliotekininkė Lina Žalytė-Grinskienė.

Neturiu vienos išskirtinės vaikystės knygos, tik atsimenu, jog didelį įspūdį padarė „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje“ – autoriaus fantazija tikrai pranoko mano lūkesčius, aš šios knygos netgi truputį bijojau… Dar, pamenu, patiko Afrikos ir Šiaurės Amerikos indėnų pasakos, netikėti jų siužetai, personažai, nematytų laukinių gyvūnų nuotykiai ir neįprasti pokalbiai. Žinoma, mėgau ir lietuvių liaudies pasakas, įsiminė „Gyvasis vanduo“, „Kas miške, kas šile“, vėliau didelį įspūdį paliko „Musių valdovas“.

Literatūrinių kūrinių ekranizacijas vertinu kaip atskirus kūrinius.  Ekranizacija nebūtinai turi perteikti tai, kas pavaizduota knygoje. Gera ekranizacija – tai lyg kūrybinė interpretacija, naujas žvilgsnis  mane iš tikrųjų sudomina. Mėgstu biografinių knygų ekranizacijas, ar tiesiog biografinius filmus apie rašytojus, tai lyg savita biografijos ekranizacija, atskiras žanras. Nici Caro „Banginių vadeliotoja“, „Skrydis virš gegutės lizdo“, lietuviškas filmas „Vardas tamsoje“ – gerą įspūdį palikusios knygų ekranizacijos… Niekad nelyginu knygos su filmu, man tai du kūriniai, du atskiri pasauliai. 

Kalbant apie įspūdingiausią aplankytą biblioteką, būtų sunku išskirti vieną. Daug turime gražių, jaukių bibliotekų su labai kūrybiškomis erdvėmis. Mano dažniausiai lankomos yra tos, kurios man pakeliui, – tai A. Mickevičiaus, Dzūkų, Utenos A. ir M. Miškinių, Zarasų, Birštono bibliotekos… Aš labiausiai mėgstu jaukias, „kamerines“ bibliotekas.

Prieš rinkdamasi knygą, kartais šiek tiek paskaitau recenzijų, nors tai ne pagrindinis kriterijus. Kartais pakliūva į rankas geras straipsnis ar rekomendacija  (kad ir leidiniuose „Metai“, „Literatūra ir menas“ ar „Šiaurės Atėnai“) ir pagalvoju, „o, gerai rašo, apie man įdomius dalykus, reiks būtinai paimti šią knygą“, bet dažniausiai pati vartau, „uostinėju“ kol atrandu knygą, renkuosi ir pagal vertimą, stilių, temas, žinomus autorius.  Jei visi skaitytojai (dažniausiai turintys gan skirtingus skaitymo poreikius) sutartinai man sako „kokia čia gera knyga, kaip gerai persiskaitė“, man tai kelia įtarimą… Nes aš manau, jog nėra tokios knygos, kuri tiktų visiems.

Poeziją skaitau labai mažomis „porcijomis“ ir retai. Labai stipriai veikia. Dažniausiai renkuosi prozą. Bet visada smalsu paskaityti, ką rašo draugai. Kartais paskaitau Jurgitos Jasponytės, Donaldo Kajoko, Mariaus Buroko, Donato Petrošiaus, Rimvydo Stankevičiaus poeziją. Paskutiniu metu labiausiai paveikūs lietuvių verčiami ukrainiečių poetų tekstai, jie jau ne tik eilėraščiai, tai ir šauksmas, skausmas, sukrėtimas, terapija…

Turiu daugybę mylimiausių autorių. O kiek jų dar neatradau… Nuo mokyklos laikų F. Kafka ir G. G. Marquezas buvo be konkurentų. Tai pat mėgstu  Marguerita Yourcenar, Jaume Cabre, Graham Swift, Māra Zālīte  ir kt. Iš lietuvių žavėjo Antanas Škėma, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Antanas Ramonas, Jolita Skablauskaitė ir daugybė kitų. Dabar visada laukiu Olgos Tokarczuk knygų, iš lietuvių – Renatos Šerelytės, Birutės Jonuškaitės, Alvydo Šlepiko, Donaldo Kajoko, tai pat įvairių šalių magiškojo realizmo žanro knygų. Šie beveik visada tampa man mylimiausi… Tai – Antonio Muñoz Molina, Markus Orths, Shokoofeh Azar, Bernardo Atxaga, Meir Shalev, Eka Kurniawan, Milorad Pavić ir kt. 

Neskaitau grožinių knygų antrą kartą, per daug dar laukia eilėje, atsimenu vieną šviesios atminties profesorių, dažnai užsukdavusį į biblioteką, jis visas geras knygas skaitydavo po kelis kartus, vis iš naujo, aš stebėjaus, gal jau jis buvo viską, kas jam reikšminga, perkaitęs ir grįždavo į knygas lyg į praeitį – vis iš naujo ir iš naujo. Esu antrą kartą skaičius tik „Šimtą metų vienatvės“, bet galėjau to ir nedaryti. Pirmas įspūdis buvo neprilygstamas ir nepakartojamas. Studijų metais perkaičiau gal 7 kartus Balio Sruogos „Dievų mišką“, visai ne iš malonumo, rašiau bakalaurinį darbą, mintinai žinojau knygos turinį ir sau nepavydėjau… Kas kita mokslinės knygos – mitologinės, istorinės, jas galiu skaityti, vis sugrįžti prie jų daugybę  kartų.

Jei pati rašyčiau knygą, tai būtų magiškojo realizmo kūrinys, nes dievinu šį žanrą ir daug esu skaičiusi  tokio tipo knygų.

Atostogų metu daugiausiai skaitau mėgstamų autorių knygas, šiuo metu dažniausiai grožines. Paskaitinėju mokslinę ar kultūrinę spaudą.

Ką tik perskaičiau ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko romaną „Užmirštų sekretų muziejus“, kuris paliko labai gerą įspūdį, yra nepaprastai stiprus, tai lyg ir Ukrainos istorinių įvykių analizė ir grožinis tekstas vienu metu, pinasi istorijos, aiškėja istoriniai skauduliai, kurie atskleisti labai talentingai, ironiškai, parodoma, kaip „užaugo“ šis karas.  Kas nori daugiau sužinoti apie Ukrainą, labai rekomenduoju.

Linos mintis užrašė Virginija Švedienė
Nuotrauka iš asmeninio Linos Žalytės-Grinskienės archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

one × 3 =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.