Jei dviejų receptų knygų autorės, tinklaraštininkės Ievos Šidlaitės knygos pavadinimas kam nors atrodo įtartinas, nereikėtų dėl to jaudintis. Varėnos rajone išties yra miškas tokiu pavadinimu.

„Šikamiškio kronikos“ – tai  pasakojimas apie kitokį gyvenimą, kurį mes visi galime susikurti, jei tik išmoksime į jį žiūrėti kaip į tikrą, o ne tą, kuri matome per TV ir socialinius tinklus. Apie gamtą, kaimą, ūkį, virtuvę, vaikus, vištas ir daržus. Apie savo vietos pasaulyje ieškojimą ir apie tai, ką atrandame, kai ieškome. Kaip galima atsisakyti visų dabar taip įprastų patogumų, paskolų, atlyginimų ir jaustis labai turtingiems.

Pasak pačios autorės, kuri yra gimusi, užaugusi, studijas baigusi Vilniuje, o dabar „nulindusi į patį giliausią užkampį, kur melžia ožkas, lesina vištas, renka grybus, augina apynius ir vis dar negali nustoti rašyti“, ši knyga yra apie vienatvę, Dievą, stebuklus ir paprastą kasdienį buvimą, kai į pasaulį imi žvelgti kitaip ir supranti, kad reikia taikytis prie jo ritmo. Nes gamtos ratas nepaliaujamai sukasi be pradžios ir pabaigos, ištrindamas laiko liniją. Ieškai daugiau laiko galvoti ir gyventi.

Knyga skirta tiems, kurie paliko miestą ir rado savo vietą kaime, kai jiems buvo jau per 40. Kai jau žinai, ko tau reikia ir ko nereikia. Taip pat tiems, kurie dar jauni, kuriems rūpi, kaip reikės gyventi, gimdyti ir auginti vaikus, kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Jį pakeisti į gerąją pusę yra mūsų asmeninis reikalas. Tik keisdami savo gyvenimus mes galime nulemti didelius sprendimus.

Daugiau autorės istorijų galima rasti tinklaraštyje www.samanotas.lt.

Skaitytojų atsiliepimai:

Orinta: „Ši knyga kaip maistas sielai, vis dar skaitau, iš lėto. Tokia tikra, pilna nuoširdumo, paprastumo ir tikrojo gyvenimo grožio. Sužadina daug prisiminimų, emocijų. Gera paskaityti, ypač turbūt tiems, kurie myli kaimą, gamtą“.

Indra: „Tiesiog odė kasdienybei! Knyga dvelkia šiluma nuo viršelio. Be jokios pompastikos, dirbtinumo, intrigos siekio… Vaizdingi kasdienybės dėstymai tiesiog panardina į tą aplinką, pasijunti tarsi grįžusi į vaikystę pas močiutę. Šiek tiek nuvylė kelių tekstų panaudojimas iš tinklaraščio, bet jeigu tai buvo reikalinga dėl knygos vientisumo, tai tegul.“