2024-iesiems verčiant paskutinį puslapį, „Gerų knygų“ rubrikoje „Knygų klubai Lietuvoje ir užsienyje“ kalbamės su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Bitės knygų klubo vadove, viena aktyviausių bibliotekos savanorių dr. Jūrate Baltušnikiene.
Ką jums reiškia savanorystė?
Į šį klausimą galėčiau atsakyti Grigorijaus Kanovičiaus vieno romano citata: „Tas, kuriam atlyginama, girdi monetų skambesį, o ne širdies šauksmą“. Bitės knygų klubas yra mano širdies šauksmas ir dvasinė dovana, kurią taip gera dovanoti bendraminčiams, tiems, kurių venomis teka tas pats troškimas: skaityti, pažinti ir visu tuo intelektiniu gėriu pasidalinti.
Kaip kilo idėja tapti savanore bibliotekoje? Kodėl konkreti idėja buvo būtent knygų klubas?
Buvo laikas, kai siekiau mokslininkės karjeros, daug metų dirbau dėstytoja KTU Panevėžio fakultete. Tačiau nusprendžiau padaryti kardinalų posūkį savo karjeroje ir išėjau dirbti į privatų sektorių. Įprotis daug skaityti, analizuoti ir noras diskutuoti su apsiskaičiusiais, nuolat žinių siekiančiais žmonėmis, niekur nedingo. O kas gali geriau realizuoti tokio pobūdžio alkį? Žinoma, kad knygų klubas! Panevėžyje tuo metu (t.y. 2016 m.), bent jau mano žiniomis, nebuvo jokio oficialaus knygų klubo. Tad galvoje įsisuko mintis: „Kodėl nesubūrus knygų mylėtojų didžiausioje ir gražiausioje mūsų miesto bibliotekoje?“
Jūs pati daug skaitote. Ar knygų klubo veiklos koordinavimas atvedė prie kokių nors jums pačiai mažiau pažintų ar netgi mažiau mėgstamų literatūros žanrų?
Skaitau pačią įvairiausią, skirtingų žanrų literatūrą. Gal tik nelabai mėgstu detektyvus. Nes juose dažniausiai atrandu tik siužetą. O man kūrinyje svarbiausia yra tai, kas jame lieka „nušovus siužetą“: kalbos raiška, stilius, poetikos elementai… Knygų klubo veiklos koordinavimas dažnai padeda išeiti už mano pačios kaip skaitytojos komforto zonos, nes kaskart siūlydama perskaityti vieną ar kitą knygą, prieš akis matau klubo narių veidus. Visada galvoju, ar siūloma knyga bus visiems įdomi ir vertinga, ar praturtins mūsų pasaulius. Taip pati atrandu kūrinius, kurių galbūt niekada nebūčiau paėmusi į rankas. O ir knygų klubo nariai pasiūlo labai įdomių skaitinių. Tarp mūsų sukasi literatūrinis apytakos ratas, įgalinantis susiorientuoti knygų įvairovėje ir neleidžiantis mūsų protams užpelkėti.
Knygų klubas – tai ne tik knygos, bet ir žmonės. Ką jums duoda šis socialinis ryšys? Ar, jūsų nuomone, klubas jungia tik vienminčius?
Nesvarbu, kad žmonijos pažanga devynmyliais batais veržiasi į priekį – žmogaus prigimtis nesikeičia. Esame socialiniai gyvūnai ir mums kaip oro reikia kito žmogaus: jo nuomonės, žvilgsnio, pritarimo šypsnio. Į klubą susirenka skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių, paties įvairiausio literatūrinio skonio žmonės. Todėl apie vienmintystę negali būti ir kalbos. Tai netgi būtų prakeiksmas. O štai minčių įvairovė, karštos diskusijos, dalijimasis skirtingais požiūriais yra gėrių gėris. Knygų aptarimuose išsakomos pačios įvairiausios kūrinio interpretacijos, o tai dar labiau leidžia klubo nariams išjausti knygą, pamatyti tai, ko galbūt pačiam skaitant tekstą nepavyko įžvelgti. Literatūros interpretacijų laukas yra neaprėpiamas, skatinantis gvildenti skirtingas temas, kaskart iškeliantis netikėtas asociacijas bei įžvalgas. Knygų klubo narių diskusijos apie perskaitytas knygas leidžia kaskart įvykti tikrajam literatūros stebuklui ir paturistauti po kito žmogaus vaizduotę. Gal skambės kiek per įmantriai, bet kiekviename mūsų susitikime patiriu dvasinę ir intelektinę puotą. Labai tikiuosi, kad taip pakylėtai jaučiasi ir kiti.
Bitės knygų klube (kaip, turbūt, ir daugumoje knygų klubų) didžioji dauguma narių – moterys. Kaip manote, kodėl?
Kadaise vienos gydytojos onkologės paklausiau: „Kodėl prie jūsų kabineto durų laukia beveik vien moterys? Ar jas dažniau puola įvairūs negalavimai? O gal vyrai greičiau įveikiami ligų ir dažnai nebepasiekia gydytojo kabineto?“ Gydytoja, liūdnai kraipydama galvą, atsakė: „Vyrams, kai jau ateina, dažniausiai būna paskutinė stadija. Tad ne kiek jų ir belieka ant suolelio prie kabineto“. Nenoriu pasirodyti labai kategoriška, bet šią analogiją iš dalies galime pritaikyti ir knygų klubui ar kitoms veikloms, vykstančioms bibliotekoje. Na, pavyzdžiui, dažnai lankausi bibliotekos organizuojamuose knygų pristatymuose, parodose, koncertuose, kitų klubų veiklose. Ir ką gi ten pastebiu? Vien rūtų darželiai ir tik vienas kitas bijūnėlis. Vyrai, žinoma, ne visi, bet mažiau domisi kultūriniu gyvenimu. O ir jiems, tikriausiai, nereikia tiek daug socialinių kontaktų ir energetinių mainų. Galbūt jie labiau vienumoje ar tik pačių artimiausiųjų rate linkę išgyventi pažinimo džiaugsmą? Taip pat suprantu, kad vyrų širdys labiau krypsta į dinamiškas veiklas – sportą ar aktyvų laisvalaikio praleidimą gamtoje. Bet, žinokite, visada esate laukiami Bitės bibliotekoje. Čia tiek visokio gėrio vyksta! Emocinio gėrio, kuris, neabejotinai, prailgina gyvenimą.
Jūsų savanorystės patirtis bibliotekoje išties įspūdinga ir solidi – Bitės knygų klubas pradėjo jau devintąjį sezoną. Ar pagalvojate apie kitokias klubo veiklos formas, o gal netgi turite savanorystės idėjų kitose (ne knygų klubo) srityse?
Galvoje visada dūzgia spiečiai minčių, kaip patobulinti Bitės knygų klubo veiklą. Ne tik skaitome knygas, bet keliaujame ir į kiną žiūrėti perskaitytų knygų ekranizacijų, pagal perskaitytą kūrinį pastatytų spektaklių, ne kartą vykome į literatūrines ekskursijas, lankome muziejus ir visuomet viską siejame su literatūra. Pavasarį jau esame suplanavę vykti į Kauną: pakeliui aplankysime Jonavoje vedamą ekskursiją Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ motyvais, su gidu pasižvalgysime po Pažaislio vienuolyną ir apžiūrėsime modernizuotą Ąžuolyno biblioteką, kuri visai neseniai buvo nominuota tarptautiniam “Metų geriausios viešosios bibliotekos” apdovanojimui. Be to, kartais savanoriauju bibliotekos angliškų pašnekesių klube „Let‘s talk“, kur susirenka suaugusieji, trokštantys patobulinti savo anglų kalbos gebėjimus. Smagios ir įdomios veiklos tikrai netrūksta.
Ką šiuo metu skaitote?
Akimis šiuo metu antrą kartą skaitau magiškojo realizmo virtuozo Gabriel García Márquez romaną „Šimtas metų vienatvės“. Dabar yra puiki proga imtis šio kūrinio, nes ką tik Netflix‘e pasirodė romano apie mistiškąjį miestą Makondą, kuriame gyvenimas sukasi ratu, ekranizacija, „išguldyta“ aštuoniose serijose. Dieną paskaitinėju knygą, o vėlai vakare žiūriu serialą. Labai puikus kultūrinis duetas, mane lydintis į Naujuosius metus. Vaikščiodama miške ausimis „skaitau“ Michael Finkel audioknygą „Meno vagis“. Tai neįtikėtinai pagavus dokumentinis pasakojimas apie daugiausia meno kūrinių pasaulyje pavogusį žmogų. Ir dar… Ant darbo stalo turiu atsivertusi vasarą pradėtą ir įpusėtą Rolando Rastausko kelionių knygą „Verkianti bronza“. Rašytojas netikėtai mirė rugsėjo pradžioje. Labai keista, bet nuo to momento nebegaliu prisiliesti prie šios knygos. Tačiau žinau, kad greitu metu grįšiu prie R. Rastausko kūrybos, nes mano vidinis kipšiukas, o gal angeliukas (kas dabar besupaisys:)) kirba, neduoda ramybės ir galvoje vis įkurdina mintį, kad tokį rafinuotą ir estetišką tekstą būtų nedovanotina pasmerkti dulkėjimui.
Kalbino Virginija Švedienė
Pauliaus Židonio nuotraukoje – Jūratė Baltušnikienė
Klubo susitikimų nuotraukos – iš klubo narių archyvo