Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka užmezgė draugystę su katalonų-lietuvių asociacija „Ct-Lt“, Barselonoje veikiančiu „Lietuviškų knygų klubu“ ir Taradelio miestelio viešosios bibliotekos knygų klubu. Susibičiuliavę klubai iki 2025 m. kovo mėnesio dalyvaus renginių cikle „Iš bibliotekos į biblioteką, iš šalies į šalį“.
Vasario 1 d. įvyko dar vienas ciklo renginys – susibičiuliavusių Lietuvos ir Katalonijos klubų nuotolinis susitikimas, kurio metu buvo aptariamas lietuvių autoriaus Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“. Susitikime dalyvavo ir knygos autorius, 2024 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A. Šlepikas.
Renginyje dalyvavusių klubų nariai turėjo daugybę klausimų knygos autoriui – apie tai, ar žinoma, kaip susiklostė romane aprašomų žmonių likimai, kas buvo sunkiausia, rašant knygą, kaip autorius pasirinko būtent „vilko vaikų“ temą, ar rašytojo šeima yra patyrusi XX a. deportacijas. Skaitytojams rūpėjo ir tai, ar buvusioje Rytų Prūsijoje (dabartiniame Kaliningrade) ši tema kaip nors gvildenama. Katalonijos skaitytojai domėjosi ir bendra dabartine geopolitine situacija, Lietuvos ir Rusijos santykiais bei ar knygos pasirodymas turėjo kokios nors įtakos šiam kontekstui. Barselonos ir Taradelio klubų skaitytojams taip pat buvo smalsu sužinoti, ar Lietuvoje vykdoma jaunosios kartos istorinės atminties edukacija.
Pasak rašytojo, laimingų pabaigų „vilko vaikų“ likimuose beveik nėra, nes 1944 m. Rytų Prūsijoje nuo šeimų atskirti vaikai prarado savo identitetą, vaikystę, galimybes. Didžioji dalis šių vaikų liko bemoksliai. Atradę ir sutikę savo artimuosius po 50-60 metų, šie žmonės vargiai turėjo apie ką kalbėtis. Atsakydamas į klausimą, kas buvo sunkiausia, rašant knygą, autorius paminėjo susitikimus ir pokalbius su žmonėmis, nes jų metu vėl iškildavo jų skaudūs vaikystės išgyvenimai, apie kuriuos kalbėti be ašarų neįmanoma. Pasak A. Šlepiko, visa tai perkeldamas į literatūros kūrinį, jis stengėsi pernelyg nenuslysti nei į sentimentalumą, nei į žiaurumą. Dėl to romano kalba sudėliota į trumpus sakinius.
Rašytojas papasakojo, kaip „vilko vaikų“ tema tyčia ar netyčia vis atsirasdavo jo gyvenime – tiek pačiam domintis šiuo istorijos laikotarpiu, tiek išgirstant kitų žmonių pasakojimus, tiek skaitant kitų autorių kūrinius, kol galų gale buvo imtasi rašyti knygą. Kalbėdamas apie stiliaus pasirinkimą ir atsakydamas į skaitytojų klausimą apie magiškąjį realizmą, autorius kalbėjo apie tai, jog romane „Mano vardas – Marytė“ galima įžvelgti savotišką žiaurią pasaką, nes vaikai čia susiduria su žiauria realybe, kurios nesupranta. Pasak rašytojo, vargu ar knyga, jei būtų parašyta publicistiniu stiliumi, būtų tokia paveiki.
Autoriaus teigimu, tai, jog neretai jis kviečiamas į susitikimus kalbėti būtent apie savo romaną „Mano vardas – Marytė“, leidžia manyti, jog kalbėti šia tema yra prasminga ir svarbu. Rašytojas paminėjo, jog yra dar nemažai medžiagos, sukauptos rašant šią knygą, tad tikėtina, jog tai gali būti sudėta į naujus jo kūrinius.
Skaitytojų klausimai knygos autoriui sunkiai tilpo į suplanuotą pusantros valandos virtualaus susitikimo laiką, dalyvavusieji tvirtino, jog po galimybės betarpiškai pabendrauti su rašytoju, į knygą pažvelgę kitomis akimis, susiradę papildomų literatūros šaltinių ir dar giliau pasinėrę į šio istorijos tarpsnio detales.
Kitas ciklo „Iš bibliotekos į biblioteką, iš šalies į šalį“ renginys – Lietuvos ir Katalonijos nuotolinis knygų klubų susitikimas ir katalonų rašytojo Jaume Cabre romano „Prisipažįstu” aptarimas – įvyks kovo 15 d. Susitikime dalyvaus rašytojo kūrybos tyrinėtoja Maica Bernal.
Virginijos Švedienės tekstas
Lietuvos ir Katalonijos knygų klubų narių nuotraukos