Balandžio 8 d. Bitės knygų klube buvo diskutuojama apie Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“.
Klubo narės Ilonos mintys apie knygą: „Knyga kaip poezija: dvylika moterų, dvylika istorijų. Iš pradžių lyg ir nesupranti, kuo jos susiję, skaitai jas kaip atskirus pasakojimus, kol pagaliau randi kažką bendro, taip sklandžiai pereinančio į kitos moters, mergaitės istoriją. Vienos jų – užkietėję feministės, kitos – maištautojos ar tiesiog puolančios į kraštutinumus: negeriu karštų gėrimų, tik šiltą vandenį su citrina; neskaitau knygų, kurias parašė vyrai… Bet taip jau su ta poezija būna – „poezija tyčia rašoma sudėtingai, kad tik keli protingi žmonės ją suprastų, o visi kiti liktų lyg musę kandę“. Tai va, man tas vienintelis eilėraštis iš visų dvylikos – tai baba, Hetė arba Harieta Džekson, gimusi Rydendeil. Suprantamas jos požiūris į gyvenimą, mąstymas. Kitaip sakant, baba – tai aš. Su kitomis moterimis daug sudėtingiau. Aš jas puikiai suprantu, man aišku, ką autorė nori tuo pasakyti, bet man jos svetimos savo prigimtimi, poelgiais, santykiais su pasauliu, kitais žmonėmis ar net pačioms su savimi. Svetimos jos man, nors tu ką. Taip ir lieki it musę kandęs“…
Klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės atsiliepimas: „Tai knyga – lyg kubistinis paveikslas iš 11 moterų ir vieno nebinarinio asmens perspektyvos atskleidžiantis visą puokštę sudėtingų ir šiandien itin aktualių kampų/temų, tokių kaip lytis, tapatybė, rasė, feminizmas, seksualumas, šeimos ryšiai, draugystė… Margą temų kaleidoskopą B. Evaristo dėlioja pasitelkdama eksperimentinį rašymo stilių – „fusion fiction“. Romane į viena suliejama proza ir poezija, socialinis, psichologinis, feministinis romanai, istorinis pasakojimas ir visa tai dar skalsiai paskaninama emocinio krūvio priduodančiais autobiografiniais pagardais. Eksperimentuojama ne tik su stiliumi ir žanrais, bet ir kūrinio forma, pasakojimo perspektyvomis, lydant praeitį su dabartimi, faktus su fikcija, realybę su alternatyviomis realybėmis. „Mergaitė, moteris, kita“ – tai lyg saulės (geltonas knygos viršelis parinktas atsitiktinai?) baterija, gaminanti empatijos energiją ir treniruojanti tolerancijos raumenis. Nors romanas yra afrocentristinis, tačiau homogeniškų visuomenių nykimo eroje, jis tampa universalus. Knygoje B. Evaristo itin drąsiai, nelyg centrinėje miesto aikštėje per patį vidurdienį ant pjedestalo užkelia žmonių įvairovės temą ir tokiu būdų laužo stereotipus, prietarus, apmalšina provincialumą bei norą gaublį pasilaikyti tik sau. Net neabejoju, kad perskaičiusieji šią knyga galvoje dėlionę “lytis, rasė, klasė” susikonstruoja iš naujo. Žurnalistas, rašytojas ir meno kritikas Will Gompertz apžvelgdamas romaną negaili jam liauspsių. Bet kaip be intrigos? Jis pastebi, kad atskiros 12 veikėjų istorijos yra stipresnės nei jų visuma. W. Gompertz, apibūdindamas knygą, pasitelkia maisto metaforas (beje, B. Evaristo romane maistą tiesiog fetišizuoja): „Skaitydamas knygą lieki šiek tiek nusivylęs: gauni daug skanių užkandžių, o pagrindinio patiekalo taip ir nesulauki“. Lyg ir pajutau tą patį jausmą. Bet, kita vertus, kaip atskleisi žmonijos įvairovę, jei pasirinksi plėtoti tik, tarkim, dviejų veikėjų paveikslus? Vis tik man įvairovė įtikinamiausia, kai ją išdainuoja choras“.
Kitas Bitės knygų klubo susitikimas įvyks gegužės 12 d. Jo metu bus diskutuojama apie Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinį „Skersvėjų namai“.
Kviečiame ir jus jungtis prie Bitės knygų klubo, skaityti įdomias, praturtinančias knygas bei jas kartu aptarti klubo susitikimuose.