Už knygos apžvalgą dėkojame bibliotekos bičiulei, tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei: 

„Žuvėdros klyksmas“ – tai knyga, kurią reikia išgirsti širdimi.

Tai ne tik istorija apie kurtumą, tai pasakojimas apie tylos kalbą, vidinę kovą ir begalinį norą būti išgirstam. Emmanuelle Laborit – kurčia aktorė ir autorė – atvirai ir jautriai dalijasi savo gyvenimo patirtimi, kuri priverčia kitaip pažvelgti į bendravimą, tapatybę ir ribas, kurias dažnai susikuriame patys.

Skaičiau, ir vis bandžiau „įvilkti“ save į tas aprašytas situacijas. Sukildavo ir nevilties, ir pykčio jausmai, atkeliaudavo ir pasididžiavimas, kad Emanuelė nepasidavė, vis bandė ir atrado. Atrado gestų kalbą. Tai knyga, kuri palieka pėdsaką ir priverčia nutilti – kad išgirstum daugiau.

Citata iš knygos : „Kurčioji-nebylė gavo Moljero premiją. Nebylė reiškia tą, kuri negali kalbėti. Bet aš galiu, galiu kalbėti ir rankomis, ir burna“.

Knyga mane palietė dar ir dėl to, kad jau kelis mėnesius pati mokausi gestų kalbos, kas man yra įdomu (nesakau, kad lengva, nes reikia itin geros atminties) ir kai prisilieti prie naujos srities artimiau, pradedi suprasti kurčiuosius ir gerbti jų tylą bei kalbą.

Rekomenduoju visiems, kurie nori suprasti daugiau, nei tik žodžiai gali pasakyti“.