Juan Gómez Bárcena (g. 1984) – ispanų rašytojas, literatūros kritikas, istorikas ir filosofas. „Lieka tik oras“ – kinematografinis pasakojimas, priverčiantis skaitytoją vėl pasijusti vaiku, lyg pirmą kartą kine išvydusiu pasaulio istoriją. Parašęs šį kūrinį Bárcena tapo vienu iš unikaliausių savo kartos romanistų.

„Lieka tik oras“ – dar paauglystėje pradėtas rašyti ir, be jokios abejonės, ambicingiausias autoriaus kūrinys, kuriame netrūksta ir autobiografinių detalių: po Tonjanesą dviračiu besimalantis „Dinozaurų vaikis“ yra ne kas kitas, o pats Chuanas Gomesas Barsena.

„Bitės knygų klubo“ vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės atsiliepimas apie knygą:

„Oho! Senokai tokią gerą knygą beskaičiau. Nepaprastai įdomiai ir originaliai konstruojamas daugiasluoksnis pasakojimas apie negailestingai į užmarštį nueinantį Ispanijos kaimelį – Tonjanensą.

„Toks jau tų kaimų, esančių palei kelią ar palei jūrą, likimas: nuolat atvyksta ir išvyksta laivai, nuolat girdimos keliautojų istorijos, ir tai kone neišvengiamai nugramzdina į svajas, esą kitame krante rasime palankesnį likimą.“

Kaip pasisekė Tonjanensui, kad jame užaugo „dinozaurų vaikis“, kuris, susidomėjęs istorijos mokslu, nupučia dulkes nuo istorijos šaltinių ir „prikelia“ kaimelį naujam gyvenimui. Prieš akis skleidžiasi žmonių likimai nuo akmens amžiaus iki šių dienų: gimimas, svajonės, rūpesčiai, meilė, ligos, mirtis… Visa visa, kas nesvetima kiekvienam iš mūsų ir nepriklauso nei nuo laikmečio, nei nuo vietos. Skaitai ir neišvengiamai susimąstai, kokios yra negailestingos laiko girnos, žmonių gyvenimus anksčiau ar vėliau paverčiančios vien tik oru ar keliais sakiniais bažnytinėse knygose.

„Lapai apdriskę, neprižiūrėti, dalis jų – jau tik skiautės, nuo drėgmės rašalas išsiliejęs, bet juose vis tiek šurmuliuoja gyvenimas: apšlakstyti krikšto vandeniu verkia vaikai, paėmę vienas kito ranką prie bažnyčios vartų šypsosi jaunavedžiai, mirusieji nutyla, o artimieji rauda. Vis dėlto tiek ir telieka: lapai.“

P.S. Romaną „Lieka tik oras“ dedu į pačių garbingiausių knygų lentyną šalia kitos man ypač patikusios ir panašaus užmojo bei poveikio istorinės knygos – G. Swift romano „Vandenų žemė“. Laimingi tie, kurie dar tik atras, kokį didelį dvasinį malonumą gali dovanoti šios knygos“.