Jeigu ieškote šiuolaikinės lietuvių literatūros, kuri kalbėtų atvirai, ironiškai ir be pagražinimų apie dabarties žmogų, verta atkreipti dėmesį į autofikcinį Mykolo Saukos romaną „Kambarys“, sulaukusį kritikų ir skaitytojų dėmesio dėl savo nuoširdumo, saviironijos ir gebėjimo paprastose kasdienėse situacijose atpažinti gilesnes būsenas.

Knygos centre – jaunas menininkas, gyvenantis tarp dirbtuvės, kambario ir miesto. Pasakojimas rutuliojasi per trumpas, fragmentiškas scenas: pažintis, pokalbius, nesusitikimus, bandymus megzti ryšį ir nuolat grįžtantį vienatvės jausmą. Autorius drąsiai reflektuoja šiuolaikinius santykius, pažinčių programėlių kultūrą, vyro savivoką ir kūrėjo kasdienybę, nevengdamas nei humoro, nei nemalonių tiesų.

„Kambarys“ išsiskiria paprasta, gyva kalba ir savikritišku tonu – tai knyga, kuri nesiūlo didelių atsakymų, bet taikliai fiksuoja būsenas, pažįstamas daugeliui miesto žmonių. Skaitytoją ji kviečia ne tiek sekti siužetą, kiek atpažinti save, savo abejones ir tylias mintis, kurios dažniausiai lieka neišsakytos.

Rekomenduojame šią knygą skaitytojams, vertinantiems šiuolaikinę lietuvių prozą, autofikciją ir tekstus, kuriuose svarbūs ne įvykiai, o žmogaus vidinis pasaulis.

Keletas citatų iš knygos:

„Sėdžiu kambaryje ir galvoju, kad pasaulis kažkur vyksta be manęs, nors techniškai aš jame dalyvauju.“
„Kartais atrodo, kad kuriu skulptūras tam, jog nereikėtų aiškintis žmonėms.“
„Juokingiausia, kad ieškodamas meilės dažniausiai randu save – ir ne visada tuo džiaugiuosi.“
„Kambarys yra vieta, kurioje lieka visos neišsakytos mintys. Kai kurios jų pradeda skambėti garsiau nei bet koks pokalbis.“
„Menas yra puiki dingstis neatsakyti į klausimą, kodėl vis dar nesusitvarkai gyvenimo.“