1894 metais J. Tumas buvo paskirtas vikaru Mintaujon (dabar – Jelgava). Ten jis pirmąkart ir susitiko su A. Smetona, kuris buvo Mintaujos lietuviškos gimnazijos 5 ar 6 klasės mokinys. Tada jiems arčiau susipažint neteko: „Bet vis tiek pažinau, paskui girdėdavau iš kitų apie šį pranašų studentą. Kai po poros metų atsitiko susidurt, jis man nebebuvo svetimas. Mudu laimingai suvedė spausdinimas lietuviškos kalbos gramatikos, – rašė Juozas Tumas. – Tuomet Antanas Smetona buvo labai simpatingas, net gražus baltaplaukis jaunikaitis, vos pradedančiu apželt švariai baltu veideliu, sveikas, greitas, šviesiai nusiteikęs, bet ir paslaptingai rimtas. Ag jis štai parengė rusų draudžiamą, nusikalstamą darbą – lietuvišką spausdinį. Tai jau buvo jam nebe pirmiena: jau buvo slapčiomis redagavęs Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę“. Kultūros darbas, o koks atsakingas! Ypač svarbu buvo, kad jis pasidavė Jono Jablonskio įtakai, ir ėmėsi darbo lietuviškai kultūrai.“ Vaižgantas (Iš Vaižgantas: Jaunosios Antano Smetonos dienos : 25 (1906 – 1931) metams jo rašto darbo paminėti. Kaunas: „Spindulio“ b-vės sp., 1931. P.4 – 5)

Lietuvos kariuomenės pulkininkas V. Šliogeris nuo 1935 metų vasaros beveik tris metus buvo Antano Smetonos adjutantas. Savo atsiminimų knygoje nesiimdamas nagrinėti A. Smetonos visos šakotos veiklos, autorius apsiriboja vienu atžvilgiu: „man čia daugiau rūpi privačioji, žmogiškoji, A. Smetonos gyvenimo pusė ir aplinka tuo laikotarpiu, kada Prezidentūroje tarnavau”. V. Šliogeris piešia A. Smetoną tiek darbo dieną prezidentūroje, tiek poilsiaujantį ar pramogaujantį; tiek šeimos tarpe, tiek oficialiose iškilmėse, diplomatų priėmimuose; tiek Kaune, tiek vasarą Palangoje ar Užugiryje (savo ūkyje).

Studijoje apie prezidentą Antaną Smetoną istorikas A. Eidintas daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Autorius kelia klausimus: kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Jį visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos.

„Antano ir Sofijos Smetonų duetas suskambo ne tik asmeninio gyvenimo erdvėje, bet ir plačioje Lietuvos padangėje. Jų gražus šeiminis ryšys truko beveik keturis dešimtmečius. XX a. Lietuvos istorijos kontekste unikali pora paliko ryškų pėdsaką lietuvių istoriografijoje. Amžininkus stebino, kaip šioje poroje susiderina dvi gana skirtingo temperamento asmenybės. Intelektualų, santūrų ir diplomatišką Antaną puikiai papildydavo žmonos Sofijos praktiškas požiūris, energija, veržlumas ir ryžtas neatidėliojant spręsti problemas. Abu partneriai vienas iš kito daug išmoko, ilgainiui „nugludino kampus“ ir tapo darnia komanda.“ Ingrida Jakubavičienė (Iš: Jakubavičienė, Ingrida. Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos. Vilnius: Versus aureus, 2016, P. 411)

Dvi ryškiausios tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjos – Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė – moterys, kurios dar ankstyvoje jaunystėje pasirinko lietuvybę ir visą savo sąmoningą gyvenimą atidavė Pirmosios Lietuvos Respublikos kūrimui ir istorinės atminties išsaugojimui. Į Lietuvos politinių įvykių sūkurį S. Smetonienė ir J. Tūbelienė įsiliejo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, aktyviai remdamos Lietuvos valstybės kūrimo idėjas, bendradarbiaudamos su daugeliu iškilių lietuvių inteligentų, kurie būrėsi Smetonų namuose. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu jos buvo daugelio svarbiausių įvykių dalyvės, didelį vaidmenį suvaidino ir Lietuvos moterų organizacijų darbe bei vykdant įvairias moterims aktualias socialines ir politines akcijas.

Per gyvenimą dviese ėjusios seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė tapo ne tik puikiomis savo epochos reprezentantėmis, bet ir „raktu“, galinčiu „atrakinti“ duris į labai platų modernėjančios lietuvių visuomenės kontekstą: liberalizmo ir nacionalizmo idėjas, pasikeitusį požiūrį į kilmę, religiją, išsilavinimą, giminystę ir šeimą, moterų emancipaciją, darbą ir laisvalaikį, vis didesnį populiarumą įgyjantį visuomeninį darbą, politinį ir pilietinį aktyvumą.

„Ilgametis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, valstybės turtų ir žemės ūkio, švietimo ir finansų ministras, ekonomistas, finansininkas ir Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas J. Tūbelis ir aktyvi visuomenininkė, žurnalistė, Užsienio reikalų ministerijos tarnautoja J. Tūbelienė neabejotinai priklausė nepriklausomos Lietuvos politiniam elitui. Tarpukario Lietuvos „svainių respublika“ pasižymėjo būtent šia įdomia ypatybe, kad šalį valdė svainiai – Prezidentas Antanas Smetona ir ištikimas jo bičiulis Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, o neformaliai ar užkulisinei politikai vadovavo jų žmonos – seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbienė. Labiausiai šis politinis kvartetas stebino užsienio diplomatus, tad savo raportuose šie pabrėždavo, jog pirmiesiems Lietuvos asmenims gana didelę įtaką turinčios jų žmonos.“ Ingrida Jakubavičienė (Iš: Jakubavičienė, Ingrida. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai. Vilnius: Tyto alba, 2020, P. 7)

Istorikė Ingrida Jakubavičienė pristato Prezidento Antano Smetonos buvusio asmens sargybinio Povilo Skardžiaus atsiminimus bei prezidentienės Sofijos Smetonienės laiškus. Tekstas atveria visą Smetonų vasaros rezidencijos Užugirio kiemo aplinką bei ten vykstančius Prezidento susitikimus, jo laisvalaikį. P. Skardžiaus atsiminimuose atsiskleidžia tarpukario Smetonų aplinkos kalbėjimo maniera bei pokalbių stilius. P. Skardžius buvo labai žingeidus ir norėjo geriau perprasti prezidento charakterį, tad jį labai domino prezidento politinės pažiūros, jo skaitoma spauda. Prisimindamas kai kuriuos pasivaikščiojimus su prezidentu A. Smetona, P. Skardžius aprašo prezidento pasvarstymus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, krašto ūkio problemas…

„Albinas Čiuoderis – 1919 m. karys savanoris, tarnavęs Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijose 1920 – 1940 metais. Būtent jis buvo tas žmogus, kuris ne tik vadovavo prezidento Antano Smetonos apsaugai 1939 – 1940 m., bet ir pirmąją okupacijos dieną, prezidentui traukiantis į Vokietiją, vedė jį per Lieponos upelį Kybartų miestelyje. Dabar pirmojo ir paskutinio tarpukario Lietuvos prezidento A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos vieta yra įamžinta. Bet kokie žmonės lydėjo 77-erių metų prezidentą per Lieponą? Koks jų likimas? Ką jiems reiškė Lietuvos valstybės nepriklausomybės praradimas? Į dalį šių klausimų atsako Albinas Čiuoderis savo memuaruose ir užrašuose.“ Arvydas Anušauskas ( Prezidento žvalgas: du gyvenimai: Albinas Čiuoderis Lietuvoje ir Kolumbijoje. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, P. 10)

Tragiškiausias tautai ir Lietuvos valstybei įvykis – 1940-ųjų sovietų okupacija – iki šiol yra karštų diskusijų visuomenėje tema. Šioje knygoje autorius grįžta prie Antano Smetonos išvykimo birželio 15-ąją problemos – kodėl jis, skirtingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, pasitraukė iš Lietuvos su šeima, kaip elgėsi opozicinės jėgos, kodėl Maskvos įgaliotiniai pereinamuoju iš okupacijos į aneksiją laikotarpiu prezidentu pasirinko Justą Paleckį. Tai savotiškas knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ tęsinys. Joje skelbiamas unikalus dokumentas – prezidento antrojo vairuotojo Jono Balčiūno vairavimo dienynas, kiti dar neskelbti dokumentai. Atveriamas ir atskleidžiamas antrasis Antano Smetonos aplinkos ratas – Prezidentūros svečiai, giminės, adjutantai, gydytojai, prezidento dvaro, vadinamojo Užugirio kiemo, architektai, technikai, sodininkai, miškininkai, tarnai, pagaliau, tie žmonės, kurie nuvežė prezidentą prie Vokietijos sienos – Prezidentūros vairuotojai Jonas Abeltinis ir Jonas Balčiūnas.