Leidinyje pateikiama daug nuotraukų ir istorinių žinių apie pirmuosius tarpukario Lietuvos prezidentus: Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių. „Visuomenė, viešai pripažindama nepriklausomos Lietuvos Respublikos prezidentinių tradicijų svarbą ir tęstinumą, tylomis nekvestionuoja tos akivaizdžios tiesos, jog A. Smetona, A. Stulginskis ir A. K. Grinius – tai viena Lietuvos prezidentų karta, o A. Brazauskas, pirmasis Lietuvos prezidentas, tautos išrinktas tiesiogiai, pradėjo visai kitą.“ Rimgaudas Geleževičius (Iš: Lietuvos Respublikos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, Algirdas Brazauskas. Vilnius: Margi raštai, 1997, P. 397)

Monografijoje analizuojamas vienas iš radikaliausių lūžių nepriklausomos Lietuvos (1918 – 1940) politiniame gyvenime – 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas, kai parlamentinę demokratiją pakeitė autoritarinis prezidento A. Smetonos valdymas. Nuodugniai aptariamos valdžios ir opozicinių partijų politinių santykių peripetijos iki ir po III Seimo rinkimų, sunkus koalicijos formavimas ir vyriausybės sudarymas kairiosioms jėgoms (LVLS ir LSDP) tuos rinkimus laimėjus. Svarbiausi ir sudėtingiausi klausimai, į kuriuos stengiasi atsakyti knygos autoriai, – kodėl 1926 m. jauna Lietuvos demokratija atsidūrė krizės situacijoje, kaip opozicinės kairiajai vyriausybei jėgos inspiravo valstybės perversmą, kas buvo jo vykdytojai, kokios šio perversmo pasekmės valstybės vidaus gyvenimui, o galiausiai – kaip šį perversmą pavyko legalizuoti tarptautinės politikos arenoje.

Gausiai archyvinėmis nuotraukomis ir įdomiais faktais bei statistika iliustruota knyga apžvelgia įvairias tarpukario Lietuvos gyvenimo sritis: kovas už Lietuvos nepriklausomybę, Klaipėdos ir Vilniaus kraštų atgavimą, valstybės kūrimosi etapus, šalies valdymą, kariuomenę, visuomeninių organizacijų, Katalikų bažnyčios veiklą, gyventojų pasiskirstymą, užimtumą, švietimo sistemą, pramonės, žemės ūkio, kultūros, meno, sporto laimėjimus. Pasakojama ir apie Respublikos Prezidento rezidenciją Kaune 1919 – 1940 m. Šiuo laikotarpiu čia rezidavo visi trys Lietuvos Respublikos prezidentai: A. Smetona, A. Stulginskis ir K. Grinius.

„1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas patvirtino, kad lietuvių tauta yra subrendusi prisidėti prie pasaulio istorijos kūrimo. Tie, kurie paskelbė tautos ryžtą ir viltį – pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir iškovojo Lietuvos valstybei laisvųjų pasaulio tautų bendrijos pripažinimą, buvo įvairių pažiūrų, įsitikinimų, įvairaus išsilavinimo žmones, bet visi jie nesavanaudiškai mylėjo savo tautą, norėjo matyti savo nepriklausomą valstybę klestinčią ir laimingą.“ Algimantas Liekis (Iš: Liekis, Algimantas. Signatarai: vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996, P. 390)

„Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940)“ – tai pirmoji knyga, skirta artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui (Vasario 16-osios Aktui) paminėti. Monografijoje pateikiama išsami Prezidento Antano Smetonos valdymo analizė, rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, jo priežastis ir pasekmes lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos raidai, taip pat apie žymiausius tų laikų politikos ir visuomenės veikėjų darbus.

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės ir politikos veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, prof. Tomas Venclova. Vilniaus asmenybių galerijoje pristatomas ir prezidentas Antanas Smetona. „Per Pirmąjį pasaulinį karą Smetona tapo svarbiausiu lietuvių politiniu veikėju. Dalyvaudamas konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, siūlydamas laipsniškų žingsnių taktiką ir orientuodamasis pirmiausia į Vokietiją, jis drauge su kitais siekė Lietuvos nepriklausomybės etninėje teritorijoje su sostine Vilniumi.“ Tomas Venclova (Iš: Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, P. 226)