Istorinė Aukštaitija, arba „tikroji Lietuva“, buvo viena iš keturių pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalių. Lietuvos kunigaikštystė susikūrė apie XII a., o jos valdovams sėkmingai plėtojant politinę diplomatiją netrukus tapo ir galingiausia tarp baltų žemių. Viena iš senesnių Aukštaitijos centrų buvo Kernavė, vėliau valstybės sostinės titulą perėmė Trakai, Vilnius. XIII-XIX a. Aukštaitija smarkiai išsiplėtė. Baltų (aisčių) gentinių darinių palikimas ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais lėmė šiandieninės Aukštaitijos savitumą, gyvensenos ir etninės kultūros įvairovę.

Aukštaičių etnografinius savitumus lėmė ankstyvi politiniai ir kultūriniai ryšiai su slavais. Lietuvos valstybės ekspansija į rytų slavų užimtas teritorijas dar labiau sustiprino rytinių Lietuvos sričių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje atsidūrusių slavų kultūrinę sąveiką. Slavų įtaka tradicinei aukštaičių žemdirbių kultūrai pastebima daugelyje sričių – nuo gyvenamojo būsto ir krosnies tipo iki blynų populiarumo valstiečių mityboje. Rytų aukštaičių tarmė iš kitų išsiskiria slaviškų skolinių gausa. Kitas aukštaičių etnografinio savitumo ypatybes lėmė juridiniai žemėvaldos ypatumai. Aukštaitijoje buvo ypač populiaru šeimos valdomą žemę išdalyti paveldėtojams.

„Leidinio apie Šiaurės Lietuvos papročius idėja kilo drauge su Atgimimu. Knygos tikslas – padėti pažinti Šiaurės Lietuvos dvasinės kultūros paveldą, suvokti jo unikalumą ir tęstinumo prasmę, ugdyti skaitytojo tautinio ir lokalinio tapatumo bruožus, išskiriančius mus pasaulio tautų bendruomenėje. Monografijoje aptarti Šiaurės Lietuvos tradiciniai gyvenimo ir metų ciklo papročiai, jiems įtakos turėjusios socialinės ir istorinės sąlygos, nurodytos prielaidos gyvosioms etninės kultūros tradicijoms išsaugoti.“ Vytautas Didžpetris (Iš: Papročiai. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2007. P. 7)

Šioje knygoje pateikiamos keturios kartografine analize paremtos studijos. Tai pirmasis Lietuvos etnografinio regiono – Aukštaitijos šiuolaikiniams papročiams skirtas etnologinių tyrimų rinkinys, apimantis gimimo, socialinio įteisinimo ir kalendorinius, vestuvių ir kasdienio gyvenimo papročius.

Lietuvio sodyba – tai ašis, apie kurią sukosi visas valstiečio gyvenimas. Kintančioje gyvenviečių struktūroje ji išliko pagrindine šeimos buveine, stabiliu ūkio vienetu ir tautinės kultūros židiniu. Leidiniu pristatomas vertingiausias Lietuvių liaudies buities muziejaus rinkinys – etninė architektūra. Pateikiama trumpa lietuvio sodybos raida, regioniniai savitumai, pagrindiniai kaimo sodybų tipai, būdingi pastatai bei kiemo elementai, taip pat sodybų su tradiciniai pastatais planai, meniniu bei istoriniu pažiūriu įdomesni sodybos elementai bei detalės, trumpas kiekvienos sodybos pastatų istorinis aprašas, bei architektūrinis įvertinimas.

„Vakarų Aukštaitijos trobesių tūriai ir sandara buvo formuojami pagal kraštovaizdį, taip pat gyvenimo keliamus reikalavimus ir žemdirbio išmintį. Gryčia – pagrindinis vakarų aukštaičių sodybos pastatas, kurį struktūriškai sudaro kvadratinio plano rentinys ir prie jo prijungtas trisienis – priemenė. Per ją iš lauko einama į pagrindinę patalpą, tai yra pačią gryčią, kurioje šeima gyveno, dirbo, valgė, ilsėjosi ir šventė šventes. Ties įėjimu stovėjo duonkepė krosnis. Seniausios gryčios buvo tik dviejų patalpų, vadinamos vienagalėmis, kol iš kitos priemenės pusės pristačius dažniausiai panašaus dydžio antrą rentinį struktūra tapo dvigale.“ Rasa Bertašiūtė (Iš: Kaimo statyba: Vakarų Aukštaitija. Vilnius: Petro Ofsetas, 2013. P. 7)

„Kiekvienas randa savo kelią pažinti gimtąjį kraštą. Ir tada aš supratau, kad Lietuvos kraštovaizdis tiek pat įspūdingas, kiek ir žinomiausių, lankomiausių pasaulio šalių. Ne, mes neturime snieguotų kalnų, karščiu tvoskiančių dykumų, mirtimi alsuojančių ugnikalnių ar koralinių rifų. Tačiau kur, jei ne Lietuvoje, pamatysi didvyrių žygius menančius piliakalnius, siaurą žemės siūlelę, rišančią marias su jūra, nepakartojamus upių vingių ir ežerų salų piešinius, nepavargstančios jūros laižomas kopas, prie vandens besiglaudžiančius miestelius, įspūdingas bažnyčias, tarsi raketas, paruoštas kilti į kosmosą. Kur kitur žalia spalva turi tiek daug skirtingų atspalvių…“ Marius Jovaiša (Iš: Jovaiša, Marius. Neregėta Lietuva. Vilnius: MIA, 2007. P. 7)

Albumas „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ tęsia 2013 m. pabaigoje pradėtą garsaus Lietuvos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumų, dedikuotų Lietuvos regionų įamžinimui, leidybą. Solidaus formato leidinyje užfiksuoti ne tik Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijai bei kultūrai reikšmingi ir svarbūs įvykiai, vietos, legendos ir, žinoma, gražios, talentingos, spalvingos Aukštaitijos asmenybės. „… Lyg buvau, lyg ne – gal sapnavau: stoviu vidury laukų ir girdžiu balsus: ramybės jums, ramybės… Neatpažįstu, ar čia Laurynas Gucevičius, ar Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Vaižgantu mane ramina ir veda lygumom į aukštą dangų, vandenyse pradėtą…“ Algimantas Aleksandravičius ( Aleksandravičius, Algimantas. Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva : potėgrapėjos. Vilius: Vaga, 2014. P. 7)