Istorinių vaizdų albumai visada kelia praeities tyrinėtojų susidomėjimą. Panevėžio kraštotyros muziejus išleido albumą, kuriame pristatomas vieno žymiausių Lietuvos kolekcininkų Henriko Grinevičiaus (1924-1998) Panevėžio miesto fotografijų ir atvirukų iki 1940 metų rinkinys. Solidus vaizdų albumas (publikuojama 245 atvirukai ir fotografijos) pateikia plačią miesto panoramą, supažindina su gatvių ir aikščių kaita, istoriniais pastatais. Pažintį su rinkiniu, senuoju miestu ir jį fotografavusiais žmonėmis praturtina fotografijos istorikės dr. Zitos Pikelytės tekstai. Knygoje prie skyrių naudojamas 1933 metų Panevėžio miesto planas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

„Mūsų miestas pilnas visokių žmonių. O tai reiškia, pilnas meilės, prisiminimų ir svajonių…
Grįžęs iš kokio didmiesčio kaskart nustembi: tavo gimtojo miesto gyvenimas primena sulėtintą kino filmą. Ir tuo vieniems jis savotiškai žavus, kitiems – atgrasus, tretiems – beveik mistinis.
Parvykęs iš kokio vienkiemio ar kaimo, būni pamalonintas: gali nerti į žmonių ir žiburių jūrą. Ir pripažinti, kad miestas turi keistoko magnetizmo…“ Liuda Jonušienė (Iš: Jonušienė, Liuda, Saulius, Saladūnas. Panevėžio albumas: 50 savaičių. Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2003. P. 3-4)

„Kai pajunti savo miesto – miestelio – kaimo ritmą, susitapatini su jo istorija, kasdienybe, nesibaigiančiu nuoboduliu ir neatšaukiama ištikimybe, gali vadinti tą vietą sava…
Jeigu reikėtų papasakoti apie savo miestą svetimšaliui, be abejo, pradėtum kaip visi – pilis, Astravas, Širvėnos ežeras, Agluona, Apasčia. Paskui lyg užkeikimai – įgriuvos, alus, knygnešystė. Ir žmonės iš istorinės atminties ir dabarties – Radvilos, Tiškevičiai, Yčai, Borisas Dauguvietis, Petras Kalpokas, Balys Sruoga, Kazys Binkis Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Mekas. Bet tai tik faktai ir vardai. Atspėti miesto (krašto) dvasią gali tik jį pamilęs, nors ką jame suradęs, sukūręs, praradęs.“ Irutė Varzienė (Iš: Biržai. Kraštas ir miestas. Vilnius: Šv. Jono gatvės galerija, 2012. P. 12)

„…Kasdien atsiveria vis kitaip. Jei kiekvienas mūsų žvilgsnis, kuriuo paglostome savo miestą, paliktų savito atspalvio švytintį pėdsaką, gyventume žėrinčiame pasaulyje, nerasdami jame pilkos tuštumos. Toje vaivorykštėje sekdami anykštėno fotografo, laikraščio „Anykšta“ žurnalisto Jono Junevičiaus žvilgsnius, patirtume, jog nelikę Anykščiuose jokio slapto užkampio, kurio jis nebūtų palytėjęs per keturis savo kūrybinės veiklos dešimtmečius. Ar dar liko žmogus Anykščiuose, kuris būtų išvengęs skvarbaus Jono žvilgsnio, į laiko juostą įrėžiančio veidus, vaizdus, įvykius, kiekvieną tarsi atsitiktinę sekundę?..“ Tautvydas Kontrimavičius (Iš: Junevičius, Jonas. Anykščiai pro laiko langus. Anykščiai: Pasaulio anykštėnų bendrija ir laikraščio „Anykšta“ redakcija, 2016. P. 2)

Albumas atspindi Kupiškio krašto gyvenimą per visą XX a. Daugiausia dėmesio jame skirta ikikariniam laikotarpiui. Nuotraukos surinktos iš įvairių Lietuvos muziejų ir privačių asmenų albumų ar archyvų.

„Kiekviena mus supanti vieta, jos žmonės ar įvykiai palieka apie save ženklus dokumentuose, spaudos puslapiuose ir nuotraukose. Pastarosiose būna bene daugiausia akiai malonių vaizdų, atpažįstamų vietų ar žmonių, kurie, tikiuosi, bus įdomūs ir šio leidinio skaitytojams. O kai kurie iš jų publikuotose nuotraukose suras patys save, savo tėvus, senelius ar prosenelius.“ Aušra Jonušytė (Kupiškio krašto vaizdai. Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2018, P. 5)

„Nuotraukos gana retos, vertingos, daugelis jų skelbiamos pirmą kartą. Jos padarytos žinomų fotografijos meistrų ir mažai kam pažįstamų mėgėjų. Leidinys suskirstytas į keletą skyrių: miesto, žmonių, švietimo, švenčių, dvasinio gyvenimo, transporto, visuomeninių judėjimų, profesinės veiklos, sporto. Juose nuotraukos grupuojamos nuo seniausių laikų iki 1945 m.“ Leonas Karaliūnas (Karaliūnas, Leonas. Senasis Joniškis: žmonės ir vaizdai 1877-1945 m. Kaunas: Arx Baltica, 2006. P. 3)

„Šiandieninis Rokiškis – miestas, sugebėjęs pagauti „aukso vidurį“: jo neapėmė pašėlęs didmiesčio tempas, bet jis šiuolaikiškas, gyvas. Rokiškis sugebėjo išlikti savitas, išsaugoti senąjį paveldą. Ir iškilmingose senojo Rokiškio dvaro menėse nesustingo nebyli praeitis. Už stiklo – Rokiškio didikų drabužiai ir aksesuarai, rekonstruotos Rokiškio dvaro sodybos šiaurinė ir pietinė oficinos, įrengtos žymiausio XX a. dievadirbio Liongino Šepkos drožinių, dailės ir retų spaudinių ekspozicijos. Už dvaro rūmų ošia didžiulis trečią šimtmetį skaičiuojantis parkas.“ Egidija Lekavičienė (Iš: Nuo Sartų iki Nemunėlio. Vilnius: Standartų spaustuvė, 2008. P. 8)

Utenos kraštas – Aukštaitijos širdis. Jis žavi kalvomis ir daubomis, miškais ir ežerų tyrumu, tarp jų giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras, vienas ilgiausių šalyje – Aiseto ežeras bei poilsiautojų pamėgtas gražuolis Alaušas. Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Ji siejama su Narkūnų piliakalniu, kuris daugelį kartų paminėtas kalavijuočių kronikose. Rašytiniuose šaltiniuose, karaliaus Mindaugo laiške, 1261 metais pirmąkart paminėta ir medinė pilis prie Utenėlės upelio.

Nuostabus Pasvalio vaizdų albumas.
„Pasvalio žemė yra didžiausiai pasitarnavusi Lietuvai. Ar tai žemės derlingumo kaltė, ar vietos žmonių gero istorinio pasirinkimo, bet pasilieka tikra, kad toj apylinkėj ir analfabetų yra mažiau kai kitur, ir sulyginant daug žymios tautos naudai dirbančios inteligentijos yra atsiradę.“ Dr. Kazys Grinius (Iš: Danauskas, Jonas, Karčiauskas, Mykolas. Pasvalio sakmės. Vilnius: Standartų spaustuvė, 2007. P. 49)

Šiame fotoalbume – dar nematyti Zarasai ir jų apylinkės. Įkvepiančios nuotraukos užfiksuotos visais metų laikais, kurių didelė dalis daryta iš paukščio skrydžio. Romantiškos, žavinčios, pribloškiančios fotografijos, labiau tinkamos parodai nei knygai, privers pamilti šį nuostabų kraštą. „Zarasai, apglėbti septynių ežerų, jau šimtmečius byloja – sėlių žemė, kur ankstūs rytai, kur dangus nusileidžia į ežerų gelmes, kur legendos prabyla apie šio krašto grožį, senovę, darbščius žmones.“ Algimantas Navickas (Iš: Navickas, Algimantas. Zarasai ežerų glėbyje. Utena: Kodilitas, 2016. P. 3)