Siekdama, kad svetainė sklandžiai veiktų ir pagerėtų Jūsų naršymo patirtis, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka naudoja slapukus. Jei sutinkate, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Pažymėtina, kad kai kurios svetainės dalys gali neveikti, kaip numatyta, jeigu nesutiksite su Slapukų politika.
Gera knyga lentynoje yra draugas, kuris atsuka tau nugarą, bet vis tiek išlieka draugu!
Virtualios parodos
Dievo pasiuntinys, arba Aukštųjų gyvenimo vertybių sargyboje
Virtuali paroda
Žemė, užauginusi Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską
1922 metų balandžio 9 dieną Kateliškių kaime gimusiam Kazimierui iš tolo baltumu švytinti Vabalninko bažnyčia buvo tikra ramybės ir džiaugsmo oazė. Baigęs Čypėnų pradinę mokyklą, Biržų gimnazijoje dvejus metus vadovaus ateitininkų organizacijai, o 1940 metais tėviškėje paslėps ateitininkų archyvą. 1941 metais įstos į Kauno kunigų seminariją. 1945 metų rugpjūčio 15 dieną laikys savo pirmąsias Šv. Mišias Vabalninko bažnyčioje.
Po trejų kunigystės metų Rimšės miestelyje buvo areštuotas. Beveik dešimt metų kasė anglį Intos ir Vorkutos kasyklose, Komijoj, netoli poliarinio rato. Mokėjo mintinai visus Vytauto Mačernio, daugelį B. Brazdžionio, kitų žymiausių lietuvių poetų eilėraščių. Šiais dvasiniais turtais dalijosi su kitais kunigais. Laikė Šv. Mišias, klausydavo išpažinčių.
1959 metais buvo išleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Apsistojo Latvijoje, Daugpilyje. Pusmetį dirbo kroviku. Vėliau elektriku. Baigęs buhalterijos mokslus – buhalteriu.
1969 metais grįžo į Lietuvą. Po dvidešimties metų pertraukos kunigavo Varėnoje. Vėliau Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. 1989 metais arkivyskupas Julijonas Steponavičius jį paskiria Vilniaus arkikatedros klebonu. Čia darbuojasi beveik dešimt metų. Trejetą metų dirba Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Pablogėjus sveikatai, atsisako Arkikatedros klebono pareigų. Paskiriamas emeritu į Šv. Mikalojaus bažnyčią.
Didžiausias Monsinjoro turtas buvo knygos.
Algirdas Butkevičius
Skaito Albinas Kėleris Ištrauka iš knygos V. Daujotytė „Žmogus ir jo kalnas“
Brangus ne vieno prisimenamas Monsinjoro gestas – paliesti, paglostyti, palaikyti ranką. Jei kalbėdavo įsitikinęs, norėdavo paguosti, linkdavo į kitą kūnu – lyg siekdamas priartėti. Į jį buvo kreipiamasi sunkiausiais klausimais – atsakinėjo, neišsisukinėjo. Kunigas, kuris buvo duotas žmonėms. (Viktorija Daujotytė)
Knygoje atsiskleidžia monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimas ir likimas, kunigo ir žmogaus didieji dvasios darbai, pažiūros, jų biografinės ir literatūrinės ištakos. Kartu ir jo kartos. Monsinjoro laiškai, pamokslai, žmonių prisiminimai ir vertinimai, asmeniško bendravimo patirtis yra ryškios asmenybės literatūrinio atvaizdo kūrimo šaltiniai.
Per savo gyvenimą Monsinjoras suspėjo padaryti labai daug darbų, visada buvo labai užimtas. Nežiūrint didelio užimtumo, jis dažnai, garbingų svečių lydimas, lankydavosi Vabalninke. Jo „desante”, kaip mėgdavo sakyti – J. Strielkūnas, alpinistas V. Vitkauskas, poetė R. Skučaitė, vargonininkas B. Vasiliauskas, vargonininkė V. Pekerytė, profesorė V. Daujotytė ir kt. (Iš: XX amžiaus Vabalninkas: datos, įvykiai, žmonės. Panevėžys: Panevėžio sp., 2007. P. 198)
1941 metais baigęs Biržų gimnaziją, Kazimieras Vasiliauskas pasirinko dvasininko kelią. Sibiro tremtinys, kuriam į Lietuvą pavyko grįžti tik 1969 metais. Profesorė Viktorija Daujotytė K. Vasiliauską vadino vaikščiojančia meile ir paskutinės Rytų Europos idealistų kartos atstovu. (Iš: Biržų istorijos apybraižos II. Vilnius: BMK, 2018. P. 225)
Kuomet Vabalninko krašto muziejus Kazimierą Vasiliauską apdovanojo aukščiausiu savo įvertinimu – žymeniu „Lino žiedas”, Monsinjoras pasakė: „Vabalninkas – pats brangiausias, pats gražiausias miestas visam pasaulyje. Nors mačiau Amerikos, Kanados, Italijos, Vokietijos miestus, Maskvą ir Peterburgą, bet jau puikesnio už Vabalninką nežinau. Čia prabėgo pačios gražiausios mano vaikystės dienos” (Iš: Butkevičius, Algirdas. Biržų krašto siluetai. Vilnius: Kriventa, 2021. P. 425)
Vilniaus savivaldybės Baltojoje salėje 2000.06.10 įkurtas klubas „Sambūris Patirtis”. Įstatuose nurodoma, kad tai – didelę visuomenės gyvenimo patirtį turinčių mokslininkų, švietimo, dvasininkijos, sveikatos, meno ir kultūros veikėjų, ekonomistų, teisininkų, finansininkų, energetikų ir žurnalistų, kaimo reikalų žinovų organizacija. Jos pagrindinis tikslas – išsakyti objektyvią nuomonę įstatymų bei dokumentų projektų, direktyvų rengėjams, įsiteisėjusių Lietuvos Respublikos įstatymų bei nutarimų vykdytojams. Vienas „Sambūrio Patirtis” narių buvo Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jo credo: Mes esame maža tauta, mums nereikia susiskaldymo, nereikia neapykantos, pavydo, keršto. Ištieskime ranką vieni kitiems, tegul tarp mūsų būna pasitikėjimas ir darna. Šviesos yra ir tamsoje. (Iš: Visuomeninė organizacija „Sambūris Patirtis”. Vilnius : Danielius, 2009. P. 38)