„Lietuva, kuri praeityje galinga, dabartyje teisinga ir garbinga
savo politikoje, ateityje turi būti laiminga, o padaryti ją laimingą
galime ir turime tiktai mes patys“

Stasys Lozoraitis vyresnysis

Pirmieji žinomi lietuvių diplomatijos žingsniai buvo žengti jau XIII-XIV amžių sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai mezgė ryšius ir vedė derybas su artimesnėmis ar tolimesnėmis šalimis. Po vėliau sudarytų istorinių sutarčių, vykusių karų ir padalinimų, lietuvių diplomatija, kaip institucija, atgijo tik XX amžiaus pradžioje. 1918 metų pabaigoje buvo įsteigta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Netrukus daugelyje svarbiausių valstybių įsikūrė Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos diplomatai sėkmingai mezgė tarptautinius ryšius, pasirašydavo sutartis su užsienio valstybėmis, gelbėjo ir svetur išvykusiems tautiečiams. Okupacijos metais egzilyje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba užtikrino ir toliau gynė Lietuvos suverenumą, daug prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvos diplomatijos istorijoje didžiulį vaidmenį suvaidino diplomatų Lozoraičių šeima. Jie paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kelyje į laisvę ir stovi šalia tokių Lietuvos politikai, kultūrai, švietimui nusipelniusių asmenų kaip Biržiškos, Jablonskiai, Vileišiai ir kiti. Atsižvelgdamas į tai LR Seimas 2024-uosius paskelbė Diplomatų Lozoraičių metais.

Minint Diplomatų Lozoraičių metus, pristatome išleistas knygas apie Lietuvos diplomatinės tarnybos ištakas, jos susiformavimą ir veiklą nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Paroda parengta iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondų.