Sovietams okupavus Lietuvos valstybę, užsienyje liko ir iki krašto nepriklausomybės atkūrimo dirbo Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT). Jos šefu buvo Stasys Lozoraitis (1898–1983), kuris šias pareigas ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų.

Remiantis archyviniais šaltiniais bei moksline literatūra, pristatomi svarbiausi diplomatinės tarnybos šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant personalo ir pasiuntinybių išsaugojimo klausimus.

Kitas svarbus LDT šefo biografijos momentas: jo paties santykiai ir bendradarbiavimas su lietuvių išeivijos politinėmis grupėmis, kaip Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo komitetu ir liberaliojo sparno atstovais.

„Stasys Lozoraitis vyresnysis pasiekė viską, apie ką gali svajoti diplomatas profesinėje karjeroje: jam buvo suteiktas aukščiausias Nepriklausomoje Lietuvoje diplomatinis Nepaprastojo ir įgaliotojo ministro rangas; 1934–1938 metais, kone sunkiausias per visą tarpukarį, S. Lozoraitis vadovavo Užsienio reikalų ministerijai. Iki šiol nėra analogų Lietuvos diplomatijos istorijoje – ministru tapo būdamas 35 metų. 1940–1983 m. jis ėjo unikalias likusios Lietuvos Diplomatinės tarnybos šefo pareigas. S. Lozoraitis įėjo į diplomatijos istoriją ir kaip pirmasis Lietuvos diplomatas, išrinktas Tarptautinės diplomatinės akademijos Paryžiuje nariu“. Vytautas Žalys (Iš: Lietuvos diplomatija XX amžiuje : Lietuvos diplomatinės tarnybos 80-mečiui ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio vyresniojo 100-osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos pranešimai. Vilnius: Vaga, 1999. P. 25)

Stasys Lozoraitis buvo jau kitos kartos atstovas, nei iki jo dirbę ministrai. Sparti jo karjera, vos ne kasmet užimant vis aukštesnes pareigas, paaiškinama asmeninėmis S. Lozoraičio savybėmis. Jis buvo kruopštus, sąžiningas ir pareigingas, suvalkietiškai darbštus. „S. Lozoraičio diplomatinis lankstumas, jo politinių kalbų ir stiliaus kultūra kėlė Lietuvos ir paties S. Lozoraičio pasaulinį diplomato autoritetą. 1935 m. jis buvo išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatijos akademijos nariu. Apdovanotas daugelio šalių ir Lietuvos valstybės ordinais. Ne vieną kartą prieš karą ir po jo su politinėmis misijomis S. Lozoraitis aplankė visas Europos sostines, tris kartus važinėjo į JAV. Visada ir visur gynė Lietuvos valstybingumo reikalus“. Aldona Gagalaitė (Iš: Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999. P. 339)

„Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs gali ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga“. Giedrė Jankevičiūtė (Iš: Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007). Kaunas: Artuma, 2008. P. 211–212)

„Stasys Lozoraitis mokėjo burti ir vienyti skirtingų pažiūrų žmones. Kitaip manančių jis nesmerkė ir nedemonizavo. Buvo vilčių, kad jis pajėgs suvienyti visus, dešiniuosius ir kairiuosius, bendram svarbiam darbui – Lietuvos valstybingumo pamatų tvirtinimui ir žmonių gerovės kūrimui. Jis mokėjo išklausyti žmones, teikė viltį visų pažiūrų žmonėms dėl jų ramios ateities. Neatsitiktinai jam prigijo titulai „Vilties ambasadorius“, „Vilties Prezidentas“. Taip ir dabar jis prisimenamas. Toks jis ir buvo“. Ona Voverienė (Iš: Landsbergis, Vytautas. Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų. Vilnius: Vaga, 2003, P. 412)

„Knyga – albumas apie vieną iškiliausių Lietuvos porų Stasį ir Danielą Lozoraičius. Tai – ne išsami biografija apie dar vieną Lietuvos diplomatinės tarnybos narį, ne apie ambasadorių ir Vilties prezidentą S. Lozoraitį, o tik trumpi pokalbiai, pasakojimai apie D. ir S. Lozoraičius, juos pažinojusių žmonių atsiminimai, interviu fragmentai bei paties S. Lozoraičio pasakytas iškilmingas žodis ir kelios ištraukos iš Danielos Lozoraitienės dienoraščio. Lyg istorinės atminties gidas ir dar vienas dokumentinės medžiagos šaltinis, it stimulas parašyti politinę diplomato biografiją ar aprašyti išsamią šios iškilios poros gyvenimo istoriją.“ Asta Petraitytė-Briedienė (Iš: Gyvenimas – Lietuva: Daniela ir Stasys Lozoraičiai. Vilnius: Versus aureus, 2015. P. 9)

„Bet tik tada, kai nebijai eiti prieš vėją, gali pasiekti savąjį tikslą. O tikslas – kad mūsų šalis atlaikytų visus skersvėjus, kad mūsų gyvenimas įgautų naują pagreitį. Dabar pasaulis yra toks, kad pakanka tik truputį sustoti, ir atsiliksi nuo kitų šimtus kilometrų. Mes turime eiti.“ Stasys Lozoraitis (Iš: Gaižauskaitė, Violeta. Stasys Lozoraitis: juo galima pasitikėti. Vilnius: Atgimimas, 1993. P. 14)

„Lietuvos prieky šiandien reikia žmogaus, visu savo gyvenimu įrodžiusiu du dalyku: kad jis moka, pagerbdamas kiekvieną, kalbėtis su skirtingų poreikių ir pažiūrų žmonėmis, jungdamas visus piliečius kasdieniuose ir amžinuose laisvės ir gerovės siekiuose; kad jis sugeba įvesti Lietuvą kaip lygiavertį, save gerbiantį ir kitų pagarbos vertą dalyvį į atvirą ir dinamišką šiandieninių Vakarų pasaulį, gerai žinodamas ir kas Vakarai, ir kas Lietuva, kas galima ir ko reikia. Kalbu apie Stasį Lozoraitį.“ Vytautas Kavolis (Iš: Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos. Vilnius: Baltos lankos, 2000. P. 476)

„Tai buvo bene idealus kandidatas, kurio dvasinis aristokratizmas ir kairiojo jautrumo liberalizmas derėjo su simboliniu Lietuvos valstybės tęstinumo iškėlimo galimybe. Juk egzilinė diplomatinė tarnyba buvo vienintelė oficiali ir didžiųjų Vakarų valstybių pripažinta sovietų aneksuotos nacijos atstovybė ilgą šaltojo karo pusamžį. Stasio Lozoraičio išrinkimas Lietuvos prezidentu būtų sukoncentravęs visus šiuos bruožus į vieną žmogų, o moralinis autoritetas būtų labai svarbus didelių galių šalies gyvenime neturinčiam prezidentui. Mažos ir istorinės lemties nuskriaustos, bet prisikeliančios šalies politikoje geriau nebūna.“ Egidijus Aleksandravičius (Iš: Aleksandravičius, Egidijus. Adamkus. Vilnius: Tyto alba, 2021. P. 228)

„Mane iki šiol stebina jo įžvalgumas – jis vienas turėjo aiškesnę ir konkretesnę viziją, kokia ateities Lietuva turėtų būti, negu kai kurios organizacijos. Man teko pažinti praktiškai visus išeivijos organizacijų vadovus, aktyvius narius – atvirai sakau: Stasiui Lozoraičiui neprilygo niekas. Taigi aš ir džiaugiuosi, kad Lietuva labai kritišku istoriniu momentu turėjo jai atstovaujantį jauną, patyrusį, aukštos erudicijos diplomatą.“ Valdas Adamkus (Adamkus, Valdas. Pokalbiai nesilaikant protokolo. Vilnius: Versus aureus, 2016. P. 114)