1569-ieji istoriografijoje paprastai įvardijami kaip lūžio momentas Lietuvos valstybingumo raidoje. Leidinyje apžvelgiamos diplomatinių santykių organizavimo ypatybės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po 1569 m. Liublino unijos, kurioje įtvirtinta bendros užsienio politikos nuostata sąlygojo esminius diplomatinės veiklos pokyčius; nagrinėjamos formalios ir neformalios organizacinės diplomatinės veiklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje praktikos, pasiuntinybių parengimo, diplomatinių įgaliotinių skyrimo, diplomatinės dokumentacijos paruošimo bei užsienio diplomatinių misijų priėmimo procesai. Aptariamos LDK pareigūnų kompetencijos diplomatinės veiklos srityje, socialinių ryšių pagrindu analizuojami skirtingų rangų diplomatinių įgaliotinių nominavimo diplomatinėms misijoms mechanizmai, diplomatinės bei ją atliepiančios politinės karjeros atvejai.

„Žymiausių tarpukario Lietuvos užsienio politikos aktų bei reiškinių analizė prasminga ir nūdienos politikos atžvilgiu. 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo pakto tyrinėjimas leidžia giliau atskleisti Lietuvos politinius ir diplomatinius santykius su šia šalimi, jų pobūdį, tendencijas, parodyti pagrindines Lietuvos užsienio politikos problemas bei pasirinktus jų sprendimo būdus, taip pat Sovietų Sąjungos užsienio politikos esmę, taktiką ir strategiją.“ Algimantas Kasparavičius (Iš: Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1996. P. 10)

Lietuvos ir Lenkijos santykių problema labai plati ir sudėtinga. Ji susipynusi su to meto tarptautine padėtimi, Vakarų valstybių, tarp jų ir Vokietijos, politika. „Šio veikalo tikslas – diplomatinė-politinė problemos dalis. Autorė siekia atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus: 1) kodėl Lietuvos valdantieji sluoksniai negalėjo nustatyti normalių santykių su Lenkija; 2) kokia vieta Lietuvos ir Lenkijos santykiuose teko Vilniaus politinės priklausomybės klausimui; 3) kokį vaidmenį tų santykių raidoje vaidino didžiosios imperialistinės valstybės.“ Sigita Noreikienė (Iš: Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius: Mokslas, 1980. P. 9–10)

„Iki šiol mums kelia pasigėrėjimą ir nuostabą Lietuvos diplomatinės pasiuntinybės prie Šventojo Sosto veikla sovietinės okupacijos laikotarpiu. Čia rezidavę lietuvių diplomatai savo konkrečiais darbais artino mūsų tautos ir valstybės prisikėlimą. Tokios tvirtos pozicijos Vatikane neatsirado iš niekur. Tam reikėjo gero diplomatinio įdirbio ikikariniais metais. Būtent ši problema ir nagrinėjama Algimanto Kasparavičiaus monografijoje , kurios autoriui pavyko užpildyti dar kelias Lietuvos diplomatijos istorijos „baltąsias dėmes“. Pirmosios Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto santykiai lietuvių istoriografijoje beveik netyrinėti. Tik kai kuriuose istorikų darbuose ši tema paliesta epizodiškai.“ Arūnas Gumuliauskas (Iš: Istorija. T. 72 (2008). P. 101)

Tai iš esmės Lietuvos užsienio politikos tautininkų valdymo laikotarpio (1925–1940) studija, papildyta įvadu, skirtu lietuvių diplomatijai 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo išvakarėse. Leidinyje pateikiama Krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų vyriausybių 1925–1926 m. užsienio politikos apžvalga, o daugiausia dėmesio skiriama Augustino Voldemaro ir „povoldemarinės epochos“ užsienio politikos analizei, įvairiems objektyviems ir subjektyviems veiksniams, turėjusiems įtakos Lietuvos tarptautinei būklei, aptarti. Knygoje pateikiama autentiška, patikima ir kartais net iki šiol neskelbta archyvinė medžiaga, saugoma ne tik Lietuvos URM, bet ir Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Estijos bei JAV archyvuose.

2-o tomo 1-oje dalyje apžvelgiami įvykiai trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje. Daugiausia dėmesio skiriama užsienio reikalų ministro D. Zauniaus asmeniui, jo pastangoms reformuoti Lietuvos diplomatinę tarnybą, pristatomi kiti to meto Lietuvos politikai ir diplomatai, aprašomas užsienio diplomatų gyvenimas Laikinojoje sostinėje. 2-o tomo 2-oji dalis apima laikotarpį – nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos. Nagrinėjami įvairūs Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusios Klaipėdos bylos aspektai: „Ženevos kompromisas“, jį lėmusios priežastys ir pasekmės; kai kurie su Klaipėdos problema tiesiogiai susiję Lietuvos vidaus politikos aspektai; nesėkme pasibaigusios Lietuvos diplomatijos pastangos perorientuoti užsienio politiką valstybių signatarių, pirmiausia Didžiosios Britanijos, link.

Kokie buvo pirmieji susitikimai su Vakarų valstybių lyderiais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę? Kas juose buvo svarstoma? Kokią įtaką šie susitikimai turėjo Lietuvai tolesniam aktualių klausimų sprendimui? Rengdamas šį leidinį knygos autorius R. Stankevičius rašo: „Pagal galimybes surinkau aprašomų susitikimų dalyvių prisiminimus, susitikimų stenogramas, atmintines apie 1990 m. gegužės mėnesį vykusius Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės K. D. Prunskienės susitikimus su Kanados, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos vadovais.“ Rimantas Stankevičius (Iš: Stankevičius, Rimantas. Pirmoji diplomatinė pergalė. Vilnius: Petro ofsetas, 2010. P. 7)

„Antanas Valionis – viena svarbiausių asmenybių, daug prisidėjusių plėtojant atkurtos Lietuvos valstybės diplomatiją. Neabejoju – ši prisiminimų knyga padės mūsų diplomatijos istorijos tyrinėtojams geriau pažinti išskirtinai svarbų jos etapą, kai po pusės amžiaus okupacijos Lietuva per neįtikėtinai trumpą laikotarpį sugebėjo išsikovoti tarptautinį autoritetą ir tapti visateise jos saugumą ir ekonominį stabilumą garantuojančių Vakarų bendrijų – NATO ir Europos Sąjungos – nare.“ Valdas Adamkus (Iš: Valionis, Antanas. Politikos sūpuoklėse: diplomatijos arena ir užkulisiai. Vilnius: Tyto alba, 2018. P. 8–9)