Diplomatinės atstovybės yra valstybės veidas užsienyje bei vienas iš užsienio politikos įgyvendinimo mechanizmų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo pradžioje buvo pradėtos steigti Lietuvos atstovybės, tarp kurių ir 1924 m. konsulatas Čikagoje. „Veikdamas didžiausiame lietuvių telkinyje užsienyje, jis visą laiką buvo aktyvus Lietuvos valstybingumo reiškėjas, nesustabdęs savo darbo net ir sunkiausiu mūsų valstybės laikotarpiu. Konsulato 80-ties metų jubiliejui paminėti buvo nutarta išleisti knygą, kurioje atsispindėtų ilgametė jo istorija. Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje buvo surinkta medžiaga, kuri bent iš dalies leidžia įamžinti konsulų veiklą minėtuoju laikotarpiu.“ Laurynas Jonušauskas (Iš: Jonušauskas, Laurynas, Kleiza, Vaclovas. Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924–2004 metais dokumentuose ir nuotraukose. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004. P.7)

Istorija fiksuoja lietuvių tautos glaudų ryšį su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis nuo XX amžiaus antros pusės. Tai pirmiausia susiję su lietuvių emigracija už Atlanto. „Neatsitiktinis ir šios knygos pasirodymas, kurios pagrindinis tikslas yra pateikti Lietuvos ir JAV politinių-diplomatinių, ekonominių santykių 1918–1929 metais įvairiapusę analizę, atkreipiant didesnį dėmesį į Lietuvos vyriausybių pozicijas, lietuvių diplomatų veiklą.“ Juozas Skirius (Iš: Skirius, Juozas. Lietuvos užatlantės diplomatija 1918–1929 metais: santykių su JAV politiniai ir ekonominiai aspektai. Vilnius: [ s. n. ], 1995. P. 5)

„Lietuvos atstovybė 1991 m. rudenį tapo ambasada, o atstovas Stasys Lozoraitis paskirtas ambasadoriumi. Lietuvos ambasada JAV sostinėje tapo pačia svarbiausia Lietuvos įstaiga užsienyje, propagavusia ne tik JAV, bet ir kitose Vakarų šalyse Lietuvos norą gyventi savarankiškai, platinusią informaciją Vakarų visuomenėje apie pasiaukojamą lietuvių tautos ryžtą pilnai atkurti nepriklausomybę ir atstatyti dvišalius diplomatinius santykius su svarbiausiomis pasaulio valstybėmis.“ Alfonsas Eidintas (Iš“: Eidintas, Alfonsas. Lietuvos ambasados rūmų Washington, D.C. istorija. Washington: [A. Eidintas], 1996. P. 39)

Monografijoje nuosekliai pateikiama ir argumentuotai pagrindžiama keturių etapų Lietuvos konsulatų Skandinavijoje steigimo bei funkcionavimo proceso 1921–1940 metais koncepcija. Lietuvos konsulatams Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje buvo keliami uždaviniai: informuoti tų šalių spaudą apie Lietuvą ir jos siekius, intensyvinti prekybinius ryšius, palaikyti ryšius su lietuvių emigrantais, remti atvykstančius lietuvius. Skiriamas dėmesys lietuvių kultūros palikimo, Lietuvos mokslo, meno, muzikos propagavimui, politinėms problemoms.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą iš Lietuvos pasitraukę lietuvių politiniai pabėgėliai emigracijoje aktyviai įsijungė į politinę kovą dėl Lietuvos laisvės atstatymo, tarptautinėje arenoje bandydami iškelti ir pasauliui pristatyti Lietuvos klausimą. Nepaisant sovietų okupacijos kai kuriuose užsienio kraštuose išliko ir savo veiklą tęsė Lietuvos diplomatai. Lietuvos diplomatinė tarnyba, vadovaujama jos šefo Stasio Lozoraičio visus okupacijos metus išliko savarankiška, nepavaldi sovietinei sistemai, valstybinį tęstinumą simbolizuojanti nepriklausomos Lietuvos Respublikos institucija.

Knygoje atsispindi Lietuvos diplomatinės atstovybės Lenkijoje veikla ir istorinės aplinkybės 1919, 1938–1939 ir 1991–2006 metais. Monografijoje skelbiami svarbiausi lietuviški archyviniai dokumentai, gausu nuotraukų, iliustruojančių atstovybės Varšuvoje veiklą. „Strateginė partnerystė su Lenkija, kuriai taip pat netrūko skeptikų, tapo vienu svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos diplomatijos pasiekimų.“ Valdas Adamkus (Iš: Akromas, Jurgis. Lietuvos atstovybė Lenkijoje : iš Lietuvos diplomatijos istorijos. Punsk: Aušra, 2007. P. 3)

Diplomato Remigijaus Motuzo studija siekė keleriopų uždavinių. Autoriui buvo įdomu pažvelgti į Lietuvos ir Švedijos santykius ne tik lietuvių, bet ir švedų istorikų, diplomatų akimis, atskleisti Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių likimus ir stebėti susikuriančių lietuviškų draugijų Švedijoje veiklą, išsiaiškinti, „kokios įtakos turėjo bendrieji Lietuvos užsienio politikos tikslai ir uždaviniai skandinaviškajai diplomatijos krypčiai formuotis“, kaip, paprasčiausia, atrodė diplomatinių atstovų paskyrimo procedūra, kaip būdavo sprendžiami reprezentacijos, ambasados personalo, būsto, inventoriaus klausimai.

Monografija skirta Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone istorijai. Šaltojo karo metais joje dirbę diplomatai Povilas Žadeikis, Juozas Kajeckas, dr. Stasys Antanas Bačkis ir Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) buvo tarsi riteriai, kurie, davę priesaiką, tyliai dirbo vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, jos sugrįžimo į tarptautinės politikos areną. Remiantis archyviniais dokumentais, akademine literatūra ir atskirų asmenų pasakojimais atskleidžiamas diplomatų sukurtas „nematomas tinklelis“. Jo gijos, apjungusios politinę lietuvių išeiviją, JAV institucijas (Valstybės departamentą) ir okupuotą kraštą, buvo diplomatų veiklos pagrindas.