Gintaras Beresnevičius – religijotyrininkas, rašytojas, publicistas, eseistas. Dr. (hum. m., 1993). Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas. Mokslinių tyrimų pagrindinės kryptys – baltų religijų istorija, religijotyra. Sukūrė grožinės ir publicistikos kūrinių. Suteikta Kultūros ministerijos premija už eseistiką (2000) ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija (2006, po mirties).

Žurnalisto, eseisto, menotyrininko Tomo Sakalausko pokalbis su Gintaru Beresnevičiumi knygoje „Duetai“ yra intelektualus dialogas apie baltų kultūrą, lietuvių mitologiją, tautinę tapatybę ir religiją. Pokalbis prasideda klausimu, ar iki Lietuvos valstybės susidarymo apskritai egzistavo baltų kultūra. „Lietuviai, be mažiausios abejonės, turėjo savitą, turtingą ir nepaprastai gilias šaknis išlaikiusią kultūrą. Tačiau Europos požiūriu ji išties buvo barbariška kultūra.“ Gintaras Beresnevičius (Iš: Sakalauskas, Tomas. Duetai: esė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. P. 172)

      Leidinyje religijotyrininkas G. Beresnevičius su žurnaliste Jolanta Kryževičiene kalbasi apie savo romaną „Paruzija“. „Specialaus sumanymo padaryti iš to romaną, dievoieškos romaną, tikrai neturėjau, bet viskas taip išėjo. Kadangi visi personažai bando ieškoti to, kas svarbiausia.[…] Einama Dievo link. Kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. Netgi jeigu žmogus pats to neprisipažįsta arba nesupranta. Dievu jis gali paversti daugelį dalykų.“ Gintaras Beresnevičius (Iš: Sėskim ir pakalbėkim: 30 radijo interviu. Vilnius: Versus aureus, 2007. P. 10)

„Gintaras Beresnevičius išties buvo nepaliaujamai skaitantis-rašantis ir rašantis-skaitantis darboholikas, tačiau visų pirmiausia jis – talentingas plunksnos meistras. Kalbėjo negarsiai, savaip ritmuodamas ir stabčiodamas, tačiau komentuodavo taikliai ir tvirtai, o rašė gausiai ir azartiškai, našiai eksplotuodamas kone visus įmanomus kalbinės raiškos būdus: mokslinį akademinį, publicistinį, eseistinį ir beletristinį.“ Marijus Šidlauskas (Iš: Iš praeities šaknų. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2023. P. 119-120)

„Gintaras buvo santūrus, toli gražu ne sakytinio žodžio meistras. Netgi mažakalbis, bendraujant ramus ir patikimas pašnekovas. Tačiau tikroji Jo prigimtis atsivėrė per rašytinį žodį.[…]Jis turėjo platų akiratį ir todėl sugebėjo savitai interpretuoti iš pirmo žvilgsnio įprastus mūsų istorijos ir kultūros reiškinius. Jame puikiai tarpusavy derėjo mokslininkas ir rašytojas.“  Algirdas Gaižutis (Iš: Kultūrologija. T. 14, Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos V. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006. P. 372)

„Gintaras Beresnevičius buvo Lietuvoje iškiliausias mitologijos ir religijos tyrinėtojas, kurio paties gyvenimas ir asmenybė tapo mitu. Nepaprastai produktyvus autorius, labai mėgiamas dėstytojas, aktyvus visuomenės veikėjas, jo asmenybė pasižymėjo ypatinga trauka ir visuomenėje, tarp paprastų skaitytojų, ir akademiniuose sluoksniuose. Lietuvos kultūroje tai buvo gyvas mitas – ne tik puikus senųjų tikėjimų žinovas, bet ir pats savotiškas žynys ar magas.“ Regimantas Tamošaitis (Iš: Tai, kas išlieka. Vilnius: Kronta, 2009. P. 280)

„Platesnėje visuomenėje Gintaras tapo žinomas ir populiarus autorius daugiausia ne savo moksliniais darbais, o publicistika, eseistika ir grožine kūryba.[…] Unikalus literatūrinis humoras – vienas iš Gintaro daugialypio talento vaisių – yra tai, kas išlieka, ir, manau, išliks ilgam.“ Laimantas Jonušys (Iš: Jonušys, Laimantas. Rūmas virš bedugnės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. P. 186-187)