„O iš principo tai juk gali egzistuoti toks daiktas: romanas, kurį rašo penki autoriai, beveik net nesusitarę… Groti, džiazuoti, improvizuoti juk įmanu ne keliais, o keliolika būdų. Juoba siužetą siūloma nušauti… Kas gi sieja šias lietuvių beletristų improvizacijas? Pirmiausia, žinoma, jie patys. Paskui – laikas, po to – vieta… Galiausiai, aišku, muzika. Būtent tam tikra muzika, kuri yra nutylantis ir pasigirstantis balsas, aidas, atošaukos, sąskambiai ir sambalsiai. Ar čia esama daugiabalsio giedojimo, polifoninės sutarties? Jeigu kas iš skaitytojų norės ją išgirsti, tai ir išgirs. Ko jau per akis, tai tikrai – likimo, meilės, mirties.“ Sigitas Geda(Iš: Alfonsas Andriuškevičius, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda ir kt. Siužetą siūlau nušauti. Vilnius: Baltos lankos, 2002. P. 5)

 Gentis, tauta, valstybė valstybingumas, istorija, tėvynė, identitetas – gijos vienaip ar kitaip susipinančios beveik visuose šios knygos tekstuose. Nevengiama religijų, meno, kūrybos, politikos analizės. Ir jokio politikavimo. Šiek tiek kultūros filosofijos, žvelgiančios į ateitį.

„Pabėgęs dvaras“ – savitas Gintaro Beresnevičiaus kūrinys, kuriame susilieja romanas, esė ir trumpi pasakojimai. Knyga kviečia skaitytoją į kelionę po istorijos, kultūros ir žmogaus vaizduotės pasaulį, kur realybė nuolat susipina su ironija, absurdu ir filosofiniais apmąstymais.

Tai pirmasis grynas, vientisas romanas, kuriame sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė. „Paruzija“ senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje – pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, „romano stilius apstulbusiam skaitytojui žeria visą pastarųjų dešimtmečių literatūrinės raiškos arsenalą: ironiją, absurdą, farsą, groteską, siaubo, detektyvo elementus ir kasdieniško bendravimo komizmą. Pasaulio religijų profesionalas G. Beresnevičius ne šiaip sau kviečia skaitytoją į fantazijos puotą. Tekstas verčia ir kvatotis, ir baisėtis, ir susimąstyti.“

„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ – keistas, neįprastas romanas, tarsi mokslininko žaidimas kultūrinėmis bei mitologinėmis sąvokomis.[…] Tai Nuopuolio knyga, gnostinės dvasios kūrinys apie žmogų, iš tobulos būties, idėjų sferos  nutrenktą į žemę, į šešėlių viešpatiją, kur nieko nėra tikra, vien tik tikrovės atspindžiai.[…] Tai Dantės pragaro ratai, Breigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.“ Regimantas Tamošaitis (Iš: Beresnevičius, Gintaras . Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai. Kaunas: Kitos knygos, 2007. P. 119-120)

Tai linksmas ir paslaptingas susitikimas su lietuvių mitologija, kuri Gintaro Beresnevičiaus pasakojime tampa gyva, artima ir įdomi vaikui. Čia vaikai susipažįsta su mitologinio pasaulio personažais – Kaukučių šeima, Ragana, Aitvaru, Maumu, Bezdukais ir Barzdukais. Literatūrologė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė apie knygos kaukučius rašo: „Vaikiškai naivūs, su švelnia ironija piešiami kaukučiai…“

„Kaip pavadintum šią knygą? Turbūt pasaka. O kiekvienoje pasakoje yra tiesos. Šioje – taipogi! Kaukai, barzdukai, bezdukai, markopoliai, senolis Puškaitis ir daugelis kitų Girios gyventojų nėra išgalvoti knygos veikėjai. Pasakos autorius Gintaras Beresnevičius juos atsivedė iš labai rimtų mokslinių raštų apie senovę.“ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė (Iš: Beresnevičius, Gintaras. Kaukučiai ir varinis šernas. Vilnius: Nieko rimto, 2007. P. 59)