„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954 m.) – japonų kilmės britų rašytojas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei Man Booker literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra polifoniškas socialinis romanas, kuris atskleidžia tą Britanijos pusę, kurią retai matome, ir primena, kas mus jungia, o ne kas skiria.
Moterys, apie kurias rašo Bernadine Evaristo, daugiausiai yra juodaodės ir gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jos gyvena skirtingais laikotarpiais ir intensyviai ieško savo vietos pasaulyje. Romane nagrinėjama daugybė temų, tokių kaip rasė, seksualumas, lytis, istorija ir ekonominė stratifikacija, atskleidžiama per moterų gyvenimo patirtį. Gyvenimas patriarchalinėje visuomenėje kelia daugybę iššūkių ir vienija herojes, nors jų požiūriai skirtingi. Viena domisi politika, kita vaikosi sėkmės bankų pasaulyje, keliami klausimai, kaip moteris į savo feministinį gyvenimą gali įtraukti santykius su vyru, ar turime pykti ant tų, kurie mūsų nesupranta, kieno tiesų laikytis?
Bernardine Evaristo (g. 1959 m.) – britų rašytoja, kritikė, redaktorė. Jos romanas „Mergaitė, moteris, kita“ pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – ir Bookerio premiją (2019). Evaristo – pirma juodaodė moteris, įvertinta šiuo Jungtinėje Karalystėje bene iškiliausiu literatūriniu prizu.

Romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ atskleidžia šių dienų pasaulio aktualijas. Pasakojimas nukelia skaitytojus į atokų Lenkijos kaimą. Ten gyvenanti keistuolė Janina Dušejko studijuoja astrologiją, su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake‘o poeziją ir prižiūri varšuviečių sodo namelius. Staiga idilišką ramybę sudrumsčia mįslinga Janinos kaimyno, vadinamo Didžiąja Pėda, mirtis. Iškart po to pasipila ištisa paslaptingų mirčių virtinė. Ryžtingoji Janina pradeda versti kaimelio gyvenimą aukštyn kojomis… Detektyvinis siužetas įtraukia skaitytojus, o keliamos idėjos apie laisvamanybę ir ekofeminizmą priverčia stabtelti ir pamąstyti.
Olga Tokarczuk ( g. 1962 m.) – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros rašytoja. 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ buvo pristatyta „Man Booker International Prize“ premijai. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

„Praamžiai ir kiti laikai“ – tai romanas apie destruktyvią laiko galią. Jis pasakoja apie išgalvotą Praamžių kaimą, kurio nerasime jokiame žemėlapyje, ir jo mįslingus gyventojus. Čia autorė Olga Tokarczuk apgyvendino archajiškus ir paslaptingus veikėjus. Apie kiekvieną jų pasakoja „laikai“ – aštuoniasdešimt keturi skyreliai, pavadinti gyventojų ir kitų personažų vardais: „Genovefos laikas“, „Misios angelo laikas“, „Kavos malūnėlio laikas“…
Fragmentiškuose pasakojimuose, apimančiuose aštuonis gyvenimo Praamžių kaime dešimtmečius, realybė maišosi su magija ir kaleidoskopo dalelės pamažu jungiasi į vieną didelį paveikslą, sukurdamos gražiausią, kvapą gniaužiančią literatūrinę visatą. Kiekvienas savo laiką išgyvena skirtingai, o knygos veikėjų likimai išmoningai pinasi vieni su kitais.
„Praamžiai ir kiti laikai“ – trečioji Olgos Tokarczuk knyga. Būtent ji autorei atnešė šlovę.

Prestižine „Man Booker“ premija apdovanotas lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanas „Bėgūnai“ – knyga-kaleidoskopas, sudaryta iš trumpų miniatiūrų, nedidelių novelių, apysakų, ese ir kelionių apybraižų. Tai pasakojimas apie šių dienų klajoklius – apie mus. Apie vidinį nerimą, kuris verčia žmogų palikti savo namus ir keliauti ieškant kažin kokio tikslo, o tuo tikslu dažnai tampa pati kelionė.
Romanas parašytas kaip dėlionė, kai kurios dalys trumpos ir, atrodytų, nesvarbios – kelionės užrašai, informacija apie skrydį, netikėti susitikimai oro uoste, laukimo salėje netyčia nugirsti pokalbiai… „Bėgūnai“ – tai kelionė po pasaulį ir žmogaus kūną. Visas istorijas galima suskirstyti į dvi dalis – vienos iš jų pasakoja apie keliones, o kitos – apie žmogaus kūną. Apie žmogaus kūną čia kalbama ne kaip apie jo dvasios buveinę, o kaip apie organų ir audinių visumą, apie žmogaus anatomiją.

Romanas „Nešlovė“ atskleidžia sudėtingą šiuolaikinio žmogaus situaciją: bandymus išlikti oriam, nors socialinė aplinka tam nepalanki, santykiai vis formalesni, o geismas tik trukdo, bet nesuteikia laimės.
Kūrinyje pasakojama anglų kalbos profesoriaus Deivido istorija. Intriguojantis siužetas atskleidžia, kaip pagrindinis herojus palaipsniui praranda viską: savo reputaciją, darbą, proto ramybę, gerą išvaizdą, svajones, ir galų gale netenka galimybės apsaugoti mylimą dukterį…
J. M. Coetzee ( g. 1940 m.) – šiuolaikinis Pietų Afrikos rašytojas. 2003 m. paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu, o jo romanas „Nešlovė“ 1999 m. apdovanotas Booker premija, pažymint, kad tai vienas geriausių per paskutinius 25 metus angliškai parašytų kūrinių.

Knyga „Tarnaitės pasakojimas“ – šiurpą keliantis distopinis romanas apie totalitarinį pasaulį, kuriame žmonės nuasmeninami ir paverčiami tiesiog atliekamų funkcijų rinkiniu.
Knygoje mes nukeliami į totalitarinę Gileado respubliką. Tarnaitė Fredinė gyvena Vado ir Žmonos namuose, jos vienintelė funkcija – pagimdyti Vadui vaiką, nes respublikoje smarkiai sumažėjęs vaisingumas. Kiekvieną mėnesį Vadas kartu su Žmona ir Fredine pagal ritualizuotas taisykles bando pradėti vaiką, ir moteris žino, kad ji neturi daug laiko susilaukti atžalos. Tai – vienintelis galimas jos išsigelbėjimas.
Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, poetė, eseistė, literatūros kritikė. „Tarnaitės pasakojimas“ laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų.

Rašytojos Margaret Atwood distopinis romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“. Siužetas vystomas penkiolika metų vėliau nei pirmoje dalyje. Gileado respublika vis dar gyvuoja, tačiau rašytojos pasirinktas pasakojimo būdas visai kitoks, nei pirmoje knygoje. Skaitytojai istoriją seka trijų veikėjų akimis – pagyvenusios moters Tetos Lidijos, bei naujos kartos merginų Agnesės ir Deizės.
Tetos Lidijos liudijimas siekia Gileano respublikos kūrimosi pradžią ir teokratinės santvarkos atsiradimo aplinkybes. Agnesė gimė ir užaugo naujoje visuomenėje ir yra auginama kaip būsima vado žmona. Deizė – mergina iš Kanados, kuri jaučia, kad gyvena ne savo gyvenimą. Kaip šios moterys susijusios ir kas nutiks kai jų likimai susijungs?
Rašytoja vėl kviečia pamąstyti apie nepastovų mūsų pasaulį bei jo ydas. „Liudijimai“ į tamsią Gileano respubliką įleidžia šviesos spindulį. Knygoje vis dar daug tamsos, tačiau ji yra tarsi priešnuodis „Tarnaitės pasakojimui“. Margaret Atwood leidžia rasti atsakymus į ilgai kankinusius klausimus, tačiau pati teigia, kad romaną įkvėpė mūsų pasaulis.

Bevardžiame mieste nėra nieko blogiau negu būti įdomiai, nes tai reiškia, kad esi pastebima, o būti pastebimai – pavojinga. Mergina, vadinama tiesiog vidurine seserimi, mažiausiai to norėtų. Ypač kai bendruomenėje, kur teritorijos pasidalijusios į „šiapus“ ir „anapus“, kur yra neutralių ir išdavikiškų televizijos laidų, teisingo ir neteisingo sviesto, draudžiamų ir leistinų vardų, ką bedarytum, viskas yra politinis pareiškimas. Pastebimas ir apkalbamas kiekvienas žingsnis. O gandai šioje bendruomenėje greitai virsta visiems žinomais faktais, užtraukiančiais siaubingas pasekmes.
Anna Burns (g. 1962 m.) – pirmoji prestižine Man Booker premija įvertinta autorė iš Šiaurės Airijos. Šį apdovanojimą pelnė už romaną „Pienininkas“, kuriame aktualios temos aptariamos nevengiant kandaus humoro ir ironijos. Tai istorija apie brutalumą, žmogaus teisių suvaržymą, seksualinę prievartą, pasipriešinimą. Kūrinys vertinamas už autorės gebėjimą bejėgiškos baimės kupiną atmosferą perteikti išskirtine kalba.

1862-ųjų pavasaris. Pats JAV pilietinio karo įkarštis. Tauta pagaliau suvokė, kad tai tik kruvina, betikslė kova. O viršutiniame Baltųjų rūmų aukšte guli vienuolikmetis, sunkiai sergantis prezidento Linkolno sūnus Vilis. Kada mirs – tik dienų klausimas. „Mano vargšiukas, jis buvo per geras šiam pasauliui, – sako Linkolnas. Dievas pasišaukė jį namo.“ Spauda praneša apie sielvartaujančio tėvo apsilankymus kriptoje, kad galėtų glėbyje palaikyti mirusio sūnaus kūną. Remdamasis tikru įvykiu, autorius audžia nepamirštamą tėvo ir sūnaus meilės bei netekties istoriją, kuri iš realistinio, istorinio sluoksnio prasiskverbia į jaudinantį antgamtinį. Vilis Linkolnas susivokia atsidūręs keistoje vietoje, kur šmirinėja, stumdosi, nuobodžiauja, kivirčijasi ir savaip atgailauja dvasios. Šiame mirusiųjų prieangyje, Tibeto budizme vadinamame bardo, prasideda kova dėl Vilio sielos.
George Saunders (g. 1958 m.) – amerikiečių rašytojas. Pirmasis jo romanas „Linkolnas bardo“ buvo sutiktas su didžiuliu susidomėjimu ir sulaukė nemažos sėkmės. 2017 metų geriausių New York Times knygų dešimtuke atsidūręs romanas buvo apdovanotas ir viena prestižiškiausių „Man Booker“ premija.