Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954 m.) – japonų kilmės britų rašytojas. 2017 m. paskelbtas Nobelio premijos laureatu.

„Moteris Raudonais Plaukais“ – naujausias O. Pamuko romanas. Tai – ir šiuolaikinė mito apie karalių Oidipą versija, ir meilės istorija, kurią autoriui kurti sekasi puikiai nuo „Nekaltybės muziejaus“ laikų. Šiame romane autorius ir vėl jam įprastoje plotmėje – teatras, legendos ir Turkijos balansavimas tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio. Šulinių kasėjas Machmudas pasamdo šešiolikmetį Džemą pameistriu, liepdamas jam ieškoti vandens netoli nuo Stambulo esančiame Engereno miestelyje, kur ir įvyksta lemtingas susitikimas: pameistrys pamato raudonplaukę aktorę. Jis negali galvoti apie nieką kitą, išskyrus ją – ima ją persekioti. Tas vienintelis jaunuolio susitikimas su dvigubai vyresne moterimi pakeis jo gyvenimą trisdešimčiai metų, kol jų keliai vėl susikirs, ir seniai brendusi tragedija taps neišvengima.
Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas, g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas.

Kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties?
Taip nutiko šioje knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė.
Toks staigus pokytis pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet daug kas linksminosi ir šoko gatvėse: juk pasiekė išsvajotą tikslą – amžinąjį gyvenimą.
Vis dėlto netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: žmonės prarado darbus, pensijų ir draudimo sistema sušlubavo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės.
Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį, šitiekos nuotykių ir žudynių draugą, ir susimąstė – gal šis eksperimentas buvo klaida?
José Samarago (g. 1922 m.) – portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Cinko berniukai“ – knyga apie jaunuolius, patekusius į karo sūkurį svetimoje šalyje, priverstus kovoti su civiliais jos gyventojais, išduotus savo valstybės.
Remdamasi karo dalyvių atsiminimais, pokalbiais su žuvusių ir suluošintų karių motinomis, rašytoja rūsčiai ir įtaigiai pasakoja apie nežmonišką karo prigimtį ir jo aukų artimųjų skausmą, jai rūpi tie, kurie išliko gyvi ir tebetiki savimi. Knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies, – apie sovietų karą Afganistane. Apie šį karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies. Tatai jau kitas karas, ir žmogus jame jau kitoks.
Už šią knygą „Cinko berniukai“ Svetlana Aleksijevič kitados buvo persekiojama.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.
Svetlana Aleksijevič (g. 1948 m.) – pasaulinio garso baltarusių prozininkė, rašanti rusų kalba.

„Černobylio malda: ateities kronika“ pasakoja apie vieną didžiausių katastrofų istorijoje, kuri suluošino tūkstančių žmonių likimus. Leidinys pasakoja ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.
Svetlana Aleksijevič už savo kūrybą įvertinta įvairiais apdovanojimais, tarp jų Remarque premija, Švedijos PEN centro, Andrejaus Siniavskio „už literatūros kilnumą“, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“ ir kt. Tačiau svarbiausia – 2015-ais skirta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

„Barbarų belaukiant“ – filosofinis pasakojimas, kuriame keliamas klausimas, kas yra tikrieji barbarai. Tai romanas apie žmogaus prigimtį, kuri, deja, nesikeičia.
Pagrindinis veikėjas – bevardis Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvenantis ramų gyvenimą, kolekcionuojantis akmenis, kasinėjantis griuvėsius dykumoje ir šifruojantis paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.
Johnas Maxwellas Coetzee (Džonas Maksvelas Kutsė, g. 1940 m.) – PAR rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, išleidęs apie dvidešimt knygų ir apdovanotas daugiau kaip dešimčia garsių premijų. „Barbarų belaukiant“ – vienas geriausių rašytojo romanų.

„Mylima“ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas. Romane pasakojama sukrečianti istorija apie Ameriką po Pilietinio karo ir dramatišką moters kovą su vergovės fantomais.
Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją, tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja kraupūs prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, buvo priversta ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai gyvenime pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, dienos švieson vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį.
Amerikiečių autorė Toni Morrison (g. 1931 m.) – daugybės prestižinių apdovanojimų laimėtoja: Pulitzerio premijos laureatė, JAV Nacionalinės knygų kritikos prizo nugalėtoja, 1993 metais už romaną „Mylima“ pelniusi Nobelio literatūros premiją.

Šiame magiškame kūrinyje, pasakojančiame dviejų vienas kitą mylėjusių (tebemylinčių?) žmonių istoriją, susipina daugybė žanrų. Tai – ir kelionių knyga, ir trileris, komedija, drama, vesternas ir dar daugiau. Romanas taip pat yra ir meilės laiškas Amerikai: nuo kvapą gniaužiančių gamtos peizažų iki unikalių kultūrinių reiškinių, nuo šalies teikiamų galimybių iki joje slypinčių pavojų. Šaliai, kurioje galima rasti tiek visiškai naują laimingą gyvenimą, tiek susidurti su savo praeitimi, nuo kurios ir bandei pabėgti.
2019 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke (g. 1942 m.) yra vienas talentingiausių, garsiausių ir geriausių Austrijos pokario rašytojų. Knyga „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ laikoma vienu geriausių ir inovatyviausių autoriaus kūrinių.

Daugybę romanų, apsakymų, esė bei pjesių parašiusio Peterio Handkeʼs bibliografijoje „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ yra vienas gražiausių, poetiškiausių ir magiškiausių kūrinių.
Šiame romane vaistininkas iš nedidelio Zalcburgo priemiesčio Takshamo patenka į keistą nuotykį, prarasdamas kalbos dovaną po smūgio į galvą. Šis įvykis paskatina jį palikti senąjį gyvenimą ir leistis į kelionę vakarų link Alpių su dviem keliauninkais – poetais ir slidininku. Jo kelionės metu jis susiduria su daugybe keistų, magiškų ir dvasiškai išlaisvinančių įvykių, padedančių jam pažinti save.
Peteris Handke – romanistas, dramaturgas, poetas, vertėjas, kino scenaristas ir režisierius. Jis laikomas vienu originaliausių vokiškai rašančių rašytojų dvidešimto amžiaus antroje pusėje.

1949 m., griaudami senovinį vienuolyną vienoje kriptoje darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio…
Taip prasideda nepaprasta meilės istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė…
Gabrielis García Márquezas (g.1927 m.) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas.