„Iš namų Marija išsinešė pagarbą ir meilę darbui, valią ir laisvės, nepriklausomybės, grožio pojūtį ir poreikį. Namie ji augo nevaržoma, itin išmintingoje, demokratiškoje aplinkoje, kada su laisve ugdomas ir atsakomybės jausmas. Tai jos asmenybės tolimesnės plėtotės pagrindai.“ Meilė Lukšienė (Iš: Lukšienė, Meilė. Jungtys. Vilnius: Alma littera, 2000. P. 498)

„Prigimtoji kultūra davė Marijai didelį pirminį pasitikėjimą.[…] Ji nuėjo kelią nuo pirminio archajinės kultūros potyrio – judesio ir dainos ritmo – iki universitetinių kursų Kalifornijoje apie baltų mitologiją bei baltų kultūrą ir iki didžiųjų knygų apie baltus ir senąją Europą, iki nežinotos civilizacijos atradimo.“ Viktorija Daujotytė (Iš: Daujotytė, Viktorija. Kultūros šalys ir nuošalės. Kaunas: Technologija, 2000. P. 140)

„Marija Gimbutienė – ryškiausia XX a. antrosios pusės lietuvių moteris, šiandieninio kultūrinio feminizmo simbolikos formuotoja. Kaip archeologė ir archeomitografė, ji atrado ir aprašė iki jos neatpažintą civilizaciją. Tai Senoji Europa.[…] Savo atrastai civilizacijai davė vardą, iš šukių perskaitė jos prasminę kalbą, simbolinių reikšmių sistemą. Motinos Deivės civilizacija.“ Viktorija Daujotytė (Iš: Daujotytė, Viktorija. Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001. P. 449)

Žymioji mokslininkė M. Gimbutienė savo padėjėjos ir mokytojos Sigitos Būdvytienės  atmintyje išliko visiškai ne profesoriška. Tiesiog originalus, puikus žmogus. Ir pasiekusi pasaulinės šlovės, buvo paprasta ir prieinama, kiekviena proga paraginanti moteris „pakilti aukščiau“.   

„Kokį poveikį Gimbutienė padarė ne tik jauniems Lietuvos etnografams, mitologams, tautosakininkams, bet ir dailininkams, poetams, pačiai visuomenės sąmonei – ne man spręsti, bet manau, kad apie tai galima parašyti nemenką monografiją. Tomis sąlygomis, kokiomis tada gyvenome, tautoms labai praverčia iškilūs emigrantai, ypač tie, kurie žinomi už savosios diasporos ribų.“ Tomas Venclova (Iš: Venclova, Tomas. Pertrūkis tikrovėje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. P. 500)

„Praverdama langus archeologų mąstymo rūsiuose, Gimbutienė taikė mitologiją, lingvistiką, folklorą, fizikinius bei cheminius tyrimo metodus. Šalia gebėjo naudotis 20-ties Europos kalbų tekstais. Archeologų bendrijoje tai buvo „pasibaisėtina“. Už tai ji buvo apdovanota netikėtų išvadų džiaugsmu.“ Juozas Algimantas Krikštopaitis (Iš:  Krikštopaitis, Juozas Algimantas. Iškilių asmenybių tiesa. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016. P. 150)

„J. Basanavičius, veikė būsimos mokslininkės vertybines orientacijas, skatino vienų ar kitų studijų, o vėliau – tyrimo sričių, iš dalies net analizės metodų pasirinkimą. Ne be jų įtakos tautosaka ir mitologija tapo tarsi antrąja (šalia archeologijos) M. Gimbutienės specialybe.“ Norbertas Vėlius (Iš: Vėlius, Norbertas. Baltų mitologija iš sakalo skrydžio. Vilnius: Aidai, 2012. P. 354)

Fotografas, fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius fotoalbume pristato savo gyvenimo kelyje sutiktus  įvairius žmones, tame tarpe ir archeologę Mariją Gimbutienę. Autorius rašo: „Marija Gimbutienė – pasaulyje garsi asmenybė. Tai ji atvėrė žmonijai duris į Europos priešistorę.“ Bernardas Aleknavičius (Iš: Aleknavičius, Bernardas. Klaipėda: Eglė, 2011, P. 10)

„Man regis, nesutikau kito žmogaus, kuris būtų mokėjęs taip mylėti gyvenimą ir juo džiaugtis kaip Marija.[…] Marija nebuvo ramios prigimties žmogus, greičiau kupina dvasios nerimo ar alkio, kuris buvo jos varomoji jėga, skatinanti nuolat ieškoti naujų horizontų, viskuo domėtis, nuolat kur nors vykti, tyrinėti.“ Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė (Iš: Sluckaitė-Jurašienė, Aušra Marija. Egziliantės užrašai. Vilnius: Kultūros barai, 2008. P. 98-99)