„Marija Birutė Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 dieną Vilniuje, žymių Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjų gydytojų Danieliaus Alseikos ir Veronikos Janulaitytės-Alseikienės šeimoje. Jaunystėje daug keliavo po Lietuvą, rinko tautosaką, tėvų rūpesčiu mokėsi muzikos, kalbų (skaitė ir rašė apie 20 kalbų).“ (Iš: 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. P. 196)

Tėvo įtaka Marijai Gimbutienei buvo didelė. Kai reikėjo rinktis profesiją, abu tėvai tikėjosi, kad jų dukra eis jų pėdomis – rinksis mediciną. Mariją paviliojo istorija. „Mano vienas pačių pirmųjų straipsnių buvo apie mirtį ir sielą, išspausdintas 1947 metais, bet parašytas Lietuvoje, kai man buvo dvidešimt metų. Man tas klausimas baisiai rūpėjo – kas po mirties? Man buvo 15 metų, kai mirė mano tėvas, turbūt dėl to tapau archeologe.“ Marija Gimbutienė (Iš: Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. Vilnius: Mokslo aidai, 2009. P. 19)

1938 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, o 1942 m. – archeologijos studijas Vilniaus universitete ir 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. apsigyveno JAV ir dirbo Harvardo, Kalifornijos universitetuose, tapo profesore (1964). „Remiama JAV įvairių fondų , JAV ir Europos mokslo įstaigų, vadovavo neolito gyvenviečių archeologiniams kasinėjimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje. Studijas skelbė JAV ir Europos archeologijos žurnaluose. […]Dalyvavo Santaros-Šviesos federacijos, VLIKo, kitų lietuvių draugijų, klubų veikloje, buvo Lietuvos archeologų draugijos garbės narė.“ (Iš: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas, T. 1: A-M. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. P. 311-312)

„M. Gimbutienė iš visų J. Puzino mokinių iki 1945 m. suspėjo padaryti daugiausia. Palyginti vėlai ir nelabai palankiu laiku įsitraukusi į archeologiją ji labai kryptingai darbavosi tyrinėdama priešistorinių laikų laidoseną.[…] Pirmoji ryžosi apibrėžti baltų gyvenamą plotą Europoje, išskirti baltų gentis pagal jų materialinės kultūros ir laidosenos skirtumus.“ Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela (Iš: Kulikauskas, Pranas, Zabiela, Gintautas. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945). Vilnius: Diemedis, 1999. 252 p.

„Marija, Paukštė, Moteris, iššifravusi Motinos Deivės kalbą, nuo didžių darbų pavargusiais sparnais, šiandien yra nepaprasta šių paprastų tiesų Liudytoja. Ji nuėjo kelią nuo pirminio archainės kultūros potyrio – judesio ir dainos ritmo – iki universitetinių kursų Kalifornijoje apie baltų mitologiją bei baltų kultūrą ir iki didžiųjų knygų apie baltus ir senąją Europą. Ji peržengė ribą tarp archeologinio radinio ir senosios Europos civilizacijos dvasinės kalbos.“ Viktorija Daujotytė (Iš: Asmenybės. Vilnius: Dialogas, 2003. P. 50)

„Daugybė išeivijos lietuvių mielai lankydavosi pas Mariją. Jos namai tapo „Santaros-Šviesos“ federacijos, ilgus dešimtmečius vienijusios po visą Amerikos žemyną išsibarsčiusius lietuvius, kuriems rūpėjo išsaugoti lietuvišką kultūrą nelietuviškoje aplinkoje, užuovėja. Gimbutienės namuose skambėdavo Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo, Henriko Nagio, Jono Meko, Antano Škėmos ir kitų šviesuolių mintys.“ Rasa Baškienė (Iš: Baškienė, Rasa. Moterys istorijos verpetuose. Vilnius: Alma littera, 2022. P. 179)

„Visą gyvenimą Marija dirbo neįtikėtinais tempais. Nesibaigiančios ekspedicijos visoje Europoje, paskaitos, straipsniai, knygos… Ji tapo viena įtakingiausių savo srities žinovių, netgi įžymybe. Marijos nuopelnai archeologijai lyginti su Rozetos akmens atradimu.“ (Iš: Moterys, kūrusios Lietuvą. Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, 2020. P. 15)

Tai pirmoji išsami archeologės Marijos Gimbutienės biografija apie jos gyvenimą, profesinę veiklą, įtaką feminizmui JAV bei Lietuvoje ir idėjas, pralenkusias laiką. „Ši biografija atskleidžia akademiniu keliu žengiančios tarp konservatyvių ir neretai seksistinių tiek Amerikos, tiek Lietuvos intelektualinių kontekstų naviguojančios, ambicingos ir talentingos išeivės patirtis XX amžiaus politinių perversmų verpetuose“, – rašo knygos autorė Rasa Navickaitė.

Šioje knygoje — žymiosios mokslininkės Marijos Gimbutienės gyvenimo retrospektyva. Joje pateikiamas pluoštas M. Gimbutienės ir jos vyro Jurgio Gimbuto laiškų, giminių, artimųjų, bičiulių atsiminimai. Gimbutienės korespondencija sudaro išskirtinę viso literatūrinio Jos palikimo dalį. Šiam leidiniui atrinkti laiškai yra tarytumei besiformuojančios mokslininkės sielos metraštis, praplečiantis Jos asmenybės suvokimo ribas, atskleidžiantis Jos vidinį „aš“. Iš laiškų tarsi sugrįžta praėjęs laikas – taip vaizdžiai viskas juose Marijos ranka aprašyta, Jos širdimi sušildyta.

„Laimos palytėta“ – tai knyga, siekianti atskleisti M. Gimbutienės asmenybę jos darbų šviesoje. Garsiausi praėjusio amžiaus lietuvių išeivijos mokslininkai – V. Kavolis, A. J. Greimas, M. Gimbutienė. Visų jų tyrinėjimų laukai susisiekia šioje knygoje. M. Gimbutienė buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių archeologijos asmenybių. Apie ją V. Kavolis rašo: „Marija Gimbutienė buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei XX amžiuje pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją. Gausius savo pačios ir kitų archeologų kasinėjimų Balkanuose duomenis ji apibendrino stambiais veikalais apie Senosios Europos civilizaciją, davė jai vardą, išskaitė jos kalbą.“ Vytautas Kavolis (Iš: Gimbutienė, Marija. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. Vilnius: Scena, 2002. P. 187)