Lietuvių protėvių (baltų) pažiūros į mirtį, sielą ir pomirtinį gyvenimą yra giliai įsišaknijusios mitologijoje ir tautosakoje. M. Gimbutienės knyga „Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą“ yra  vienas svarbiausių ankstyvųjų veikalų, kuriame autorė, remdamasi archeologiniais ir tautosakiniais duomenimis, analizuoja senąjį baltų pasaulėvaizdį. „Primityvus žmogus suaugęs su gamta, jo gyvenimas panašus į gamtos gyvenimą, kuriame irgi vis periodiškai matom gimimą ir mirimą.“ Marija Gimbutienė (Iš: Alseikaitė-Gimbutienė, Marija. Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą. Tübingen : Patria, 1947. P. 4)

Autorė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė, knygoje apibendrina daugelio archeologų, kalbininkų, mitologų tyrinėjimus.Leidinio tikslas – atskleisti baltų kultūros bruožus nuo jos fomavimosi užuomazgų, paliesti etnogenezės klausimą, teritorinį paplitimą ir susiskaldymą į kultūrines grupes, santykius su kaimynais, prekybą, ekonominę ir socialinę raidą, religiją ir mitologiją.

Tai fundamentalus veikalas, kuriame autorė analizuoja lietuvių tautodailės motyvus (saulutes, žalčius, paukščius) kaip archajiškus, iš indoeuropiečių prokalbės laikų išlikusius simbolius, atskleidžiančius senąjį baltų tikėjimą. Ši knyga yra svarbus šaltinis norintiems suprasti lietuvių liaudies meno semantiką ir istorinius ryšius su senąja Europos kultūra.

Marijos Gimbutienės dėka istorijos ir archeologijos moksle atsirado nauja civilizacija: Senoji Europa. Ją knygos autorė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pradžia bei suklestėjimu, gyvulių auginimu, keramikos lipdymu, namų statyba, amatų ir prekybinių ryšių plėtra, o svarbiausia – simbolių, kuriuos ji pavadino raštu, atsiradimu. Marija Gimbutienė akcentavo, kad senųjų kultūrų įtaka neišnyko. Ji išliko iki mūsų dienų kaip Vakarų kultūrų pagrindas. Moteriškasis pradas negali būti sunaikintas. „Tikime, kad senųjų protėvių gebėjimas moteriškąjį pradą įpinti į savo kasdienį dvasinį gyvenimą padės mums atgauti pusiausvyrą ir pagydyti neramų šių laikų pasaulį“ – teigė knygos autorė.

„Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.“ Marija Gimbutienė (Iš: Gimbutienė, Marija. Baltų mitologija: Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. P. 7)

Tai archeologės Marijos Gimbutas studija apie Senosios Europos (apie 7000–3500 m. pr. Kr.) simbolius ir religiją. Remdamasi archeologiniais radiniais – skulptūrėlėmis, keramikos ornamentais, raižiniais – autorė teigia, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje klestėjo taiki, moteriškąją dievybę garbinanti kultūra. Knygoje ji analizuoja deivės simboliką (gyvybės, mirties ir atgimimo ciklus), gamtos ženklus, gyvūnų motyvus ir jų reikšmes, interpretuodama juos kaip savitą simbolinę „kalbą“. Autorė pristato Senąją Europą kaip matricentrinę, žemdirbišką civilizaciją, kurios pasaulėžiūra buvo orientuota į gyvybės atsinaujinimą ir harmoniją su gamta.

Leidinyje autorė pristato Senosios Europos (apie 6500–3500 m. pr. Kr.) civilizacijos religiją ir simboliką, remdamasi archeologiniais radiniais – molinėmis figūrėlėmis, keramika, kapų inventoriais ir ornamentais. M. Gimbutienė teigia, kad prieš indoeuropiečių atėjimą Europoje gyvavo taiki, žemdirbiška, daugiausia į moteriškąjį pradą orientuota kultūra. Jos religijos centre buvo Didžioji Deivė – gyvybės, vaisingumo, gimimo, mirties ir atsinaujinimo simbolis. Mokslininkė analizuoja įvairias deivių ir dievų formas bei ženklus (gyvatės, paukščiai, spiralės ir kt.), aiškindama jų mitologinę prasmę.

Knyga nagrinėja laidojimo papročius Lietuvoje priešistoriniais laikais – tai reiškia laikotarpį nuo seniausiųjų žemių gyventojų iki ankstyvųjų istorinių amžių. Ji parodo ne tik įvairių kapaviečių tipus, bet ir padeda suprasti to meto visuomenės požiūrį į mirtį, pomirtinį gyvenimą ir ritualus. Tai vienas iš pirmųjų išsamiai dokumentuotų monografinių darbų apie Lietuvos priešistorės laidoseną archeologiniu požiūriu.