Karalienė Barbora – viena garsiausių, labiausiai žinomų istorinių asmenybių. Lenkų istorikas Zbigniew Kuchowicz pirmasis pabandė Barborą Radvilaitę vertinti objektyviai atsižvelgdamas į istorines aplinkybes bei tuo metu vyravusią politinę aplinką. „Mano knyga yra mėginimas parašyti naujovišką biografiją.[…] Stengiausi pavaizduoti šį personažą išraiškingai, spalvingai, plastiškai. Visi šios knygos puslapiuose pateikti faktai arba tekstai yra autentiški ir paimti iš šaltinių.“ Zbignievas Kuchovičius ( Kuchovičius, Zbignevas. Barbora Radvilaitė. Vilnius: Mintis, 1991, P. 6)

Barbora Radvilaitė – viena žymiausių Lietuvos moterų – istorinėje literatūroje vertinta labai įvairiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų giminės istorijos tyrinėtoja istorikė prof. Raimonda Ragauskienė savo monografijoje išsamiai aprašo Barboros Radvilaitės biografiją, daugiausia dėmesio skirdama jos asmenybės ir gyvenimo visumai atskleisti, neapsiribodama tik Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija. Autorė aptaria ir Barboros Radvilaitės įvaizdį lietuvių istorinėje sąmonėje, stengiasi atskleisti Barborą kaip gyvą žmogų, o ne kaip ant pjedestalo stovinčią istorinę asmenybę.

Kalbant apie LDK valdovų meilės istorijas, žinomiausia yra Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija. Tuo laikotarpiu LDK ir Lenkijos visuomenėje, valdovų aplinkoje šilti, intymūs meilės laiškai buvo didelė retenybė – čia verta prisiminti vedybų tradicijas, laiškų rašymo ypatumus, visuomenės mentalitetą, politines, dažniausiai įtemptas aplinkybes, pagaliau požiūrį į moterį, net jei ji ir valdovė, Bažnyčios poziciją moters atžvilgiu. Šioje studijoje platesniame XVI a. LDK kontekste knygos autorė analizuoja Barboros Radvilaitės laiškus savo mylimam vyrui Žygimantui Augustui, broliui Mikalojui Rudajam ir kitiems artimiems giminaičiams.

„Barbora Radvilaitė – viena pačių populiariausių mūsų istorinių asmenybių. Užsisklendusi savame intymių išgyvenimų pasaulyje, neturinti jokių politinių aspiracijų ir tik žadinanti jas savo artimųjų bei amžininkų tarpe, ji sukėlė tikrą sąmyšį to meto valstybės gyvenime, vien savo buvimu palikdama jame ženklų pėdsaką. Nenuostabu, kad Radvilaitė nuo seno domino praeities tyrinėtojus, labai nevienodai vertinusius jos vaidmenį istorijoje. Beatodairiškai smerkiama vienų ir liaupsinama kitų, ji teikė medžiagos gausioms istorinėms studijoms bei aštrioms poleminėms diskusijoms.“ Marija Matušakaitė (Iš: Matušakaitė, Marija. Karalienė Barbora ir jos atvaizdai. Vilnius: Versus aureus, 2005, P. 5)

„Barbora reprezentuoja Lietuvos moterų kilmingajai linijai. Kaip emancipuota aukštuomenės moteris, ji darė įtaką to meto elgesio normoms, netgi kūrė naujos elgsenos standartus.[…]Iš rūbų, papuošalų pasirinkimo matyti individualus Barboros skonis, atskirumas, netgi kai kurių detalių lietuviškumas, bent jau vilnietiškumas. Be abejonės, turėjo savo stilių, tą ypatingą dermę, kuri sujungia fizinę išvaizdą, dvasinį turinį, akių spalvą, formą ir žvilgsnio iškalbumą.“ Viktorija Daujotytė (Iš: Daujotytė, Viktorija. Arčiau Lietuvos: filologinė Barboros Radvilaitės studija. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010, P. 123, 125)

„Mums beliko legenda apie karališkosios poros nežemišką ryšį, galėjusį pakeisti žemiškus dalykus, kuris ir dabar gali padėti ieškoti istorinių ir intelektualinių atsparos taškų, stiprinančių Lietuvą ir Lenkiją naujojoje Europos Sąjungoje.“

Zbigniewas Kuchowicius, lenkų istorikas, vienos žinomiausių knygų apie Barborą Radvilaitę autorius, rašė: „…Radvilaitė ištisus šimtmečius simbolizavo grožį, meilę, laimę ir tragediją. Simbolizavo gyvenimo trapumą, o drauge ir žmonių atminties ilgaamžiškumą.“ Gintaras Kaltenis (Iš: Kaltenis, Gintaras. Meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą. Vilnius: Versmė, 2012, P. 94)

Šios knygos herojės – valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją. Visos jos turėjo kažkokį sąlytį su Vilniumi. Vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos. Tai Julijona Algirdienė, Ona Vytautienė, Bona Sforca, Barbora Radvilaitė, Emilija Pliaterytė ir kt. „Nedaugelio jų atminimas pasiekė mūsų laikus. Seniausi metraščiai mini vien krikščiones valdoves, ir tik XIX – XX a. kitos moterys išniro iš už plačių vyrų pečių, iš pradžių kaip sukilimų prieš carą bendražygės ir pagalbininkės, vėliau – kaip visateisės savo krašto pilietės, atsakingos už Tėvynės išlikimą. Ne viena jų už tai sumokėjo sveikata ar gyvybe, kai kurios nugrimzdo užmarštin.“ Rasa Baškienė (Iš: Baškienė, Rasa. Moterys istorijos verpetuose: valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją. Vilnius: Alma littera, 2022, P. 9)

XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Istorikas K. Janicki pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna? Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir politinės vedybos? Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.