Kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis – Reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae įkūrėjas ir globėjas – vienas įžymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, valstybingumo puoselėtojas, vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių, gynęs LDK integralumą ir politinį savarankiškumą. Teisininkas, publicistas B. Bušackis, susidomėjo Juodojo kanclerio (Radvilos) asmenybe bei pasaulėžiūra ir parengė biografinę studiją apie didiką. Dr. M. Anysas monografijos įžangoje apie šią knygą rašo: „…Tai vienintelis veikalas , pavaizduojąs Juodojo Radvilos veikimą taip, kai jį mato ir supranta lietuvis…“ M. Anysas (Iš: Bušackis, Brunonas. Radvila Juodasis: patriotas ir protestantas: biografija. Chicago: Devenių kultūrinio fondo leidinys, 1977, P. 6)

„Kunigaikštis M. Radvila Juodasis savo genialiu protu numatė Lietuvos išsigelbėjimą įsijungiant dvasiniai ir politiniai į besiformuojantį protestantiškąjį pasaulį, kuris šiandien sudaro Vakarų demokratų stuburkaulį. Nors Lietuvos Reformacija buvo pakirsta kontrreformacijos, bet kunigaikščio Radvilos Juodojo istorinis testamentas, vėliau tęstas Biržų – Dubingių Radvilų linijos, išliko pilnoje galioje. Lietuvos likimas priklauso nuo lietuvių tautos: ar atras savo praeityje nužymėtą Radvilų istorinį kelią ir ieškos išsigelbėjimo vakarų demokratijoje, ar pakartos, turbūt neatšaukiamai, savo tragišką žlugimą.“ V. Karosas (Iš: Kregždė, Jokūbas. Reformacija Lietuvoje: istorinė apybraiža. Chicago, 1980, P. 6-7)

M. Radvila Juodasis – išskirtinio ryškumo XVI a. vidurio LDK asmenybė. 1550 m. didikas gavo Vilniaus vaivadiją ir LDK kanclerystę. „Taigi savo rankose turėjo svarbiausią valdžią Lietuvoje. Nuo 1547 m. M. Radvilos Juodojo, jau Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, autoritetas ir politinė padėtis laikėsi ant dviejų pamatų: to, kuo buvo Lietuvoje pagal pareigas, ir to, kuo buvo karaliui kaip jo patarėjas ir pagalbininkas. Anot popiežiaus legato Giovanni Lippomano, Radvila „buvo viskas karaliui: patarėjas, kancleris, maršalka ir ištikimas draugas, su kuriuo valdovas puotauja.“ Raimonda Ragauskienė (Iš: Lietuvos didikai. Kaunas: Šviesa, 2011, P. 172)

„Pagrindinis Mikalojaus Radvilos Juodojo gyvenimo tikslas buvo LDK savarankiškumo išsaugojimas. Tam jis sutelkė visas savo jėgas, didžiulę energiją, negailėjo ir asmeninių lėšų.[…] Su politiniais Mikalojaus Radvilos Juodojo tikslais siejosi jo religinės pažiūros ir jų kaita. Jis suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį LDK plintančios reformacijos judėjime.“ (Iš: 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, P. 30-31)

Leidinyje pateiktas Lietuvos Reformacijos tekstas – kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo (1515–1565) atsakymas popiežiaus nuncijui Luigi Lippomanui (1556). „Atsakymas nuncijui Lippomanui yra pagrindinis Radvilo Juodojo viešas tekstas, reprezentuojantis jo religines pažiūras. Jau amžininkų jis buvo įvertintas kaip autentiškas evangeliškasis tikėjimo išpažinimas, tapęs pamatiniu valstybės Reformacijos liudijimu. Pirmą kartą šis Radvilo tekstas buvo išspausdintas lotynų kalba Karaliaučiuje 1556 m. italų protestanto Pier Paolo Vergerijaus iniciatyva kartu su Lippomano laišku ir eiliuotais bei proziniais priedais leidinyje pavadinimu Duae Epistolae (Du laiškai).“ Dainora Pociūtė (Iš: Lippomano, Luigi. Du laiškai = Two letters: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika (1556). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, P. 7)

„XVI a. vidurio Lietuvos istorija neįsivaizduojama be Mikalojaus Radvilos Juodojo vardo. Radvilų giminė iš didikų išsiskyrė galybe, o Mikalojus Juodasis iš savo giminės – įgytu svoriu ir nuveiktais darbais.[…] Sumaniai pasinaudojęs savo padėtimi, tapo nepakeičiamu didžiojo kunigaikščio favoritu. Netrukus buvo paskirtas didžiuoju maršalka. Radvilų rūmai Vilniuje išaugo, gavus ne vieną tūkstantį kapų grašių iš didžiojo kunigaikščio.“ Edvardas Gudavičius (Iš: Gudavičius, Edvardas. Istorijos inžinierius: Edvardo Gudavičiaus tekstai apie Lietuvą, Europą ir pasaulį. Vilnius: Aukso žuvys, 2019, P. 226)